Pirmas dalykas, kuris varė mane iš proto, tai neorganizuotumas. Buvau tikra, kad pietietiškas atsipalaidavęs gyvenimo būdas tėra perdėtas stereotipas. Deja. Žinoma, kalbu apie daugumą, bet tai išties egzistuoja. Mokslo metų pradžia buvo nukelta du kartus! Iki paskutinės dienos negavau tvarkaraščio. Viskas normalu. Apie faktą, kad teko susipirkti priemones praktikoms likus kelioms dienoms, nes iki tol pranešti niekas net nesusimąstė, neverta net kalbėti. Tiek to. Išgyvenau.

Antrasis - vairavimas. Kažkas pajuokavo, jog kipriečiai neišlaiko vairavimo egzamino, jei sukdamiesi rodo posūkio signalą.  Man net kilo įtarimas, jog tai visai nebuvo humoras - nesuskaičiuoju, kiek kartų sankryžoje (perėjos čia beveik neegzistuoja) manęs vos nepartrenkė, nes buvau įsitikinusi, jog automobilis važiuos tiesiai. Dažniausiai taip ir būdavo - važiuodavo tiesiai. Į mane.

Dar labai erzino rūkymas kavinėse, viešose vietose. Įsimintiniausias vaizdas - restorane cigaretę pešanti mama, tuo pat metu krūtimi maitinanti naujagimį. Manau, komentuoti daugiau nereikia. 

Taip pat per kelis mėnesius Kipre patyriau daugiau priekabiavimo, nei per visą gyvenimą Lietuvoje. Vakare eidama iš centro namo jau žinodavau, kad pakeliui sustos ir maloniai siūlys pavežti ne vienas automobilį vairuojantis vyriškis. Ir ne, jie nėra tiesiog draugiški. Patikėkit. Ne. Nebandau nieko įteigti, bet taip pat ir nemanau, jog tai - sutapimas.

Labai prastai išvystyta ir viešojo transporto sistema. Ypač mieste, kuriame buvau apsistojusi, o jis - bene didžiausias saloje. Man, įpratusiai niršti, jei Vilniuje autobusas vėluoja penkias minutes, tai buvo tikras iššūkis. Pozityvi pusė - sustiprinau kojų raumenis, daugiau vaikščiojau, vėdinau plaučius. Ne pasaulio pabaiga.

Apskritai, gyvenimas Kipre toli gražu nebuvo toks negatyvus, kaip skaitantysis gali suprasti. Tai buvo neįtikėtina patirtis, ir už ją aš be galo dėkinga. Sutikau nuostabių žmonių. Pasidžiaugiau palmėmis, šiluma, lengvabūdišku, jaunatvišku gyvenimu. Bet jei man būtų liepta čia pasilikti, greičiausiai paplūsčiau ašaromis. Nes čia ne tik rūko, neatsakingai vairuoja ir priekabiauja, čia ne namai. (Taip, dabar jau sentimentai)

Nėra čia L. Stuokos - Gucevičiaus Katedros ir nėra lietuvių kalbos. Nėra dainuojamosios poezijos koncertų Šv. Onos bažnyčioje. Nėra mamos ir tėčio, miškų ir ežerų, nuolatinio lietaus, kuris kažkodėl mano smegenyse  asocijuojasi su romantika ir jaukumu.

Nenukrypdama nuo temos patariu - išvažiuokit, keliaukit, gyvenkit. Vertinkit viską racionaliai. Taip, daugelyje pasaulio šalių geriau, nei Lietuvoje. Taip, Lietuva turi daugybę pliusų, kurių neretai nematome, ar, tiksliau, kažkodėl renkamės nematyti. Aš suvokiu, jog yra individų, kuriems gimtoji šalis nesukelia jokių sentimentų. Jie tiesiog nesijaučia jos dalimi. Tai normalu ir nieko čia blogo. Bet, žmonės, neidealizuokite užsienio - nėra ten taip nuostabu, nėra ten nei rojus, nei pažadėtoji žemė. Ten, kaip ir visur, yra visko. Tad protingai ir atsimerkę apsvarstykite.

Toks mano laiškas šiandien.

Begrįžtanti,

M.