Viena ką tikrai galima teigti kalbant apie šį teatrą – tai, jog jis išsiskiria iš uostamiesčio teatrų savo spektaklių provokatyvumu ir žiūrovų įtraukimu. Vertinant teatrą ne kiekvienam žinoma apeirono sąvoka gali tapti raktu į šio teatro spektaklių pasaulį, talpinantį savyje postdraminio, siurrealistinio, absurdo, socialinio grotesko ir kitų teatrinių stilių elementus, atveriantį platų interpretacijos lauką. Apeironas – tai neapibrėžta beribė būtis. Pasak graikų filosofo Anaksimandro, apeironas yra amžinas, viską apimantis ir viską valdantis, neturintis pradžios ir pabaigos pradas, kuris pats nekinta, kinta tik jo formos. Todėl ir Apeirono teatro spektakliai nesiekia atsakyti ar užduoti klausimus. Žiūrovams klausimai kyla savaime, individualiai per asmens subjektyvią patirtį ir turimas žinias, todėl išėjus iš spektaklio kiekvienas išsineša skirtingų klausimų bagažą. Dar viena teatro ypatybė, jog jie visuomeniškai aktyvūs ir siekia tapti miesto kultūriniu reiškiniu neabejingu socialinėms problemos ar kultūrinio gyvenimo aktualijoms. Tvirtai laikydami ranką ant visuomenės pulso, tuo pat metu puikiai reflektuoja savo spektakliais tai kas aktualu šiandienos žiūrovui, todėl atėjus į teatro spektaklį lengva įsitraukti, tampant spektaklio dalimi. 

Apeirono teatras – „aštrus, provokuojantis, reflektyvus, veržlus, kai kur klystantis, bet toliau atkakliai ieškantis naujų teatrinių raiškos formų, laužantis ribas, eksperimentuojantis. Manau, kad teatro kitoniškumas slypi jo ambivalentiškume – specifinėje dramaturgijoje ir vizualinėje bei garsinėje raiškoje. Teatro stiprybė, kad jo spektaklius galima / patartina žiūrėti ne vieną kartą – jie bus kitokie, o tai didelis pranašumas“ (Virginija Rimkaitė).
„Šiandieninėje postapokaliptinėje tikrovėje, pavirtusioje į totalinį belaikį Troumeno šou, Apeirono teatro spektakliai, suteikdami realų pavidalą Anaksimandro minčiai, tampa mažyčiais eschatologiniais įvykiais. Iš postapokaliptinės realybės letargo jie paradoksaliu būdu mus sugrąžina į tikrovę: Apeirono spektakliai negailestingai primena, kad laiko tvarka nepasiduoda pramoginei šou amžinybei ir kad mes esame tie „laikinieji dalykai“, gimstantys ir mirštantys apeirone, baudžiami ir atgailaujantys vieni kitiems už savo neteisumą“ (Tomas Kiauka). 

Gal todėl, jog teatras nestokoja drąsos, vos pradėjęs savo veiklą buvo pastebėtas, ir 2014 m. už geriausią profesionalių teatrų spektaklį jam skirta Dalios Tamulevičiūtės premija. Įvertintas Eglės Kazickaitės režisuotas spektaklis „Uroboras“. Kas paskatino jaunus menininkus eiti sunkiausiu keliu ir viską imti į savo rankas, kurti teatrą, patiems rūpintis jo finansavimu, rašyti pjeses, režisuoti ir tuo pat metu vaidinti galėtų atsakyti bent šiokia tokia pažintis su Apeirono teatralais. Nuo teatro steigimo jame liko keturi pagrindiniai trupės nariai: Eglė Kazickaitė, Greta Gudelytė, Kristina Švenčionytė, Ričardas Bartašius.  

Kaip apibūdintum save? Koks žmogus esi? 

Greta: Nors esu ryškaus zoologinio apibrėžimo, bet turiu daug viršgamtinių bruožų:  aktyvi sąmonė, pasąmonė ir savimonė. Gebėjimas suvokti vertybes, prisiimti ir vykdyti tam tikras moralines atsakomybes. 

Eglė: Dabartinis laikas labai trumpas. Kai kažkas skaitys mano atsakymus – sužinos, kokia aš buvau, o ne esu. Mes – ne konstantos, mes – kintamieji – tai nuostabi žmogaus savybė. 

Ričardas: Tikrai ne pati mieliausia būtybė pasaulyje. Esu labai plepus, kas kartais gali turėti šalutinį poveikį aplinkiniams. Impulsyvus, empatiškas ir, drįsčiau pasakyti, jautrus. Atkaklus, jei nusistatytas tikslas mane tikrai uždega, atrodo, kad jėgų šaltinis tampa beribiu. Tiesą pasakius, nelabai mėgstu pasakot apie save, geriau apie kitus paskaityti, ar paklausyti, įdomiau. 

Kristina: Kintantis, tikiuosi. 

Kas paskatino rinktis teatro kelia? Jei nebūtum aktorius/ė kas būtum? 

Greta: Aš niekur kitur nieko nesugebu labai gerai. Tik teatre. O teatre nesu tik aktorė. Teatre esu viskas, kas yra teatras. 

Eglė: Tas pasirinkimas, jeigu jis apskritai buvo, yra toje praeities dalyje, kurią mėgindama atkurti, nesu tikra ar neperkuriu realybės. Žvelgiant į praeitį, atrodo, kad teatro kelias buvo toks natūralus, jog nieko kito negalėjau pasirinkti. Nors mėgindama žiūrėti į ateitį, matau daug sričių, kuriose galėčiau save realizuoti. Bet visos jos – kūrybinės. 

Ričardas: Manau, kad pirmas rimtas impulsas buvo vaikų ir jaunimo teatras „Ikaras“. Ir antras impulsas rinktis profesionalų teatrą – „Apeironas“. Kas būtų, jeigu būtų, man taip pat būtų smalsu sužinoti. 

Kristina: Teatras man buvo linčiška magijos dėžė – matrioška, kur kiekvienas kambarys vis kitoks. Traukė ją lukštenti. Savo sprendimu esu patenkinta, būčiau aktorė, o kas dar bus – bus kai atrakinsiu kitą kambarį. 

Kaip leidi laisvalaikį ir kuo dar užsiimi be teatro? Ar pramogaujat kartu po repeticijų ir spektaklių? 

Greta: Jei teatrinių eksperimentų metu dėl vienokių ar kitokių priežasčių kartais tenka pažaboti savo fantaziją ar varžyti raišką – tai laisvalaikiu stengiuosi atsigriebti ir pilnai save realizuoti. Renkuosi nenuspėjamas kryptis ir keliones, pažintis su man įdomiais žmonėmis ir maksimaliai artimą ryšį su gamta. O su komanda labai sunkiai įvardijama ta riba, kada nuo darbo pereinam į pramogą. Bet faktas, kad papramogaujam, ne tik po darbo, bet ir darbo metu. 

Eglę: Laisvalaikio lieka tikrai nedaug, bet kai jo yra, stengiuosi maksimaliai atsiriboti nuo to, ką darau kasdien, kad kuo labiau nukreipčiau mintis į kitas veiklas ir interesus. Ieškau kitų sričių, kur galėčiau kurti. Šiuo metu kuriu ir konstruoju šviestuvus. Man tai labai patinka, atpalaiduoja, o ir rezultatas – apčiuopiamas, materialus – juos dovanoju brangiems žmonėms. 

Ričardas: Kažkaip net liūdna pasidarė, po šito klausimo, nes iš tiesų, be teatro, kitų veiklų neturiu. Laisvalaikį, kurio neturiu labai daug, praleidžiu su draugais, kokią knygą perskaitau, žodžiu, nieko įdomaus, nieko ypatingo. O su trupe tai būna, kad po visų maratonų kartais pabėgam į tokią slaptą vietelę, kur namelis stovi beveik ant vištos kojelės, kur gamta, karštas kubilas ir mūsų komanda. Tie vakarai būna magiški. 

Kristina: Įdomus dalykas yra tai, kad laisvalaikio – laisvo laiko nuo kūrybos – tarsi nėra. Laisvas laikas, kai tarkim skaitai, bendrauji su mylimuoju, keliauji neturi atskirties nuo kūrybos laiko. Man repeticija nevyksta tik apibrėžtoje erdvėje apibrėžtu laiku. Sapnai – taip pat puikiausia repeticija. 

Kaip gimė Apeirono teatro idėja ir kaip pavyko ją realizuoti? Su kokiomis kliūtimis susidūrėte? 

Greta: Apeirono teatro idėja gimė tada, kai supratom, kad niekas kitas mūsų idėjomis nesusidomės, nepriims jų ir nepastatys ant kojų. Tada ėmėme kurti savo vizijų lauką. O kliūtys į tai kaip Alejandro Jodorowsky filme „Šventasis kalnas“: kitų pavydas, pyktis, abejingumas, mūsų senkančios jėgos ir entuziazmas, žmogiškų resursų, o ir pačio žmogiškumo nepriteklius. Šaltis (tiesiogine ir perkeltine prasme), alkis (tiesiogine ir perkeltine prasme), tamsumas (tiesiogine ir perkeltine prasme). 

Eglė: Teatras – organizmas, gyvybės forma. Neįmanoma nupasakoti, kaip ji atsiranda ir kaip funkcionuoja, kaip susidoroja su virusais ir, išgyvenusi šimtus kartų, numiršta. Plokščia istorija – paprasta – susitikom, susipažinom, kartu padirbom, šiek tiek pakūrėm, kažką supratom – teatrą įkūrėm. Bet viskas daug sudėtingiau. 

Ričardas: Apie realizaciją, sunkumus galiu pasakyti tik tiek: yra puikus nuotraukų albumas, kuriame matomas visas įkūrimo procesas. Arba vadinkim daiktus tikrais vardais – statybos. Įdomus faktas – jame dalyvavo tik merginos. Pats dar nepriklausiau komandai. 

Kristina: Į šį klausimą plačiausiai atsakytų teatro įkūrėjos – Eglė ir Greta. O kliūtys – su jomis dažnai susiduriam, balansuojam ant lyno, kaip mokam. Niekas neleido pasibandyti, mokomės juo eiti jau stovėdami ant jo. 

Kokią turi Apeirono teatro viziją? Koks jis turėtų būti dar po penkerių metų? Koks tavo vaidmuo jame? 

Greta: Nenorėčiau atskleisti teatro vizijos. Jos siekiu atkakliai ir tyliai. Taip ir darysiu toliau. 

Eglė: Aš turiu problemą. Nematau ateities, jeigu ji yra daugiau nei po metų – nei planų, nei svajonių pavidalu.  Kai bandau tai padaryti, pamatau tik juodą plėmą. Gal neturiu fantazijos. Gal tiesiog laikausi vidinio principo neužbėginėti už akių jokiai moirai ir į ateitį keliauti dedant žingsnį po žingsnio. 

Ričardas: Apeironas tikrai taps reiškiniu, jis jau dabar juo tampa. Manau, mūsų kolektyvas ir toliau pagrindiniais tikslais laikys – eksperimentavimą, kūrybines paieškas ir kūrybinę laisvę, žiūrovo kvietimą diskusijai, pokalbiui. Todėl, galvoju, kad po penkerių metų jis bus globalesnis, galbūt, sugebės pokalbiui pakviesti didesnę auditoriją. Labai tikiuosi, kad komanda bus paaugusi iš profesinės pusės. Ir, be abejonės, komanda bus didesnė. Pagrindinis mano vaidmuo teatre yra aktorius, bet kartais tenka ir kitų profesijų paragauti: ir techniko, ir krovėjo, ir vairuotojo, ir.. nemanau, kad reikia viską čia vardyti, pas mus visi viską daro, jei reikia. Vis tik, daugiausia atsakomybių, aišku, krenta režisierėms. 

Kristina: Apie ateitį plačiais užmojais kol kas nepavyksta atvirauti, savo vizijas ir svajones esu linkusi savyje globoti, saugoti, nerodyti svetimoms akims, kol nepaaugo. Apeironas po 5 metų bus jau didelis vaikas. Mano vaidmuo – mokytis su tuo vaiku ir iš to vaiko. 

Koks teatro santykis su Klaipėda, miesto teatralais ir publika? Ar Apeirono teatras netampa „stigma“, kai reikia vaidinti kituose teatruose, o gal atvirkščiai tai privalumas? Kaip sekasi atrasti savo žiūrovą? 

Greta: Su Klaipėda mus sieja mūsų žiūrovas. Su kituose miestuose esančiomis teatrinėmis erdvėmis mus sieja žiūrovas. Mūsų žiūrovas labai skvarbaus, gyvybingo proto, kritiško mąstymo. Esu laiminga per Apeirono teatrą atradusi ir tebeatrandanti tokias asmenybes. 

Eglė: Teatro santykis su Klaipėda – diplomatiškas. Su dauguma miesto teatralų – formalus. Su mūsų publika – šiltas, atviras. Teatras yra ne dėl miesto, tai tik vieta. Teatras yra žmonėms ir dėl žmonių,  kaip ir miestas nėra miestas, be jame esančių, kuriančių žmonių.  
O kodėl teatras turi atrasti žiūrovą, o ne žiūrovas – teatrą? Aš už lygiaverčius santykius, tad manau, kad du turi atrasti vienas kitą. Manau, mes jau nemažai atradome. Dėl to esu šiek tiek laiminga. 

Ričardas: Santykis – atviras, mes visada esam atviri pažinčiai, bendravimui ar bendradarbiavimui. O dėl darbo kituose teatruose, drįsčiau sakyti, kad man tikrai padeda. „Apeirone“ mes eksperimentuodami išbandom įvairius žanrus, kurie kartais nepasiekia žiūrovo, bet į tavo duomenų bazę įkrenta. O tai kartais palengvina susikalbėjimą su naujais režisieriais. Manau, su žiūrovu mums einasi visai neblogai, jo kiekybė, po truputį auga, o kokybė tikrai nekrenta. Beje, sulaukiam vis daugiau jaunimo – va čia yra superinis reikaliukas!! 

Kristina: Santykis – kintantis dalykas. Banguojantis. Toks klaipėdietiškas. Todėl ir mūsų teatro santykiai su išore ne išimtis. Kartais, regis, jau pagaunam tą giją, kaip vorai mezgam voratinklį ir vėl sutrūksta...Vėl mezgam, ir vėl... Būna, kad ir nesutrūksta. Tada labai džiaugiamės ir pradedam gaudyti muses. 

Klausimas Gretai. Režisierė, rašytoja ir aktorė viename. Su kokiais iššūkiais tenka susidurti derinant šias profesijas, ar visada jos tarpusavyje susikalba, yra lygiaverčios, ar kuri dominuoja? 

Savo teatriniame būvyje susiduriu tik su vienu menku nepatogumu – skatinimu ar net kartais spaudimu pasirinkti, pasiskirti prioritetą. Ir mano vidus  suglumsta, kai ne kurie žmonės, savo pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą talpinantys į siauras koncepcijas, dėl  pasirinkto maksimalaus prioriteto gyvenime – TEATRO, mane kaltina neprofesionalumu. Iš kitos pusės, suprantu kodėl. Štai, jau matau reakciją – jei kokiam Klaipėdos dramos teatro aktoriui po spektaklio įduotum įrankius ir paskubintum išrinkti dekoracijas, ar išplauti tualetą, ar pasakytum, kad šis darbas buvo iš idėjos (šypsosi). Manyje dominuoja nevaržoma kūryba ir meilė jai, pasireiškianti per visus darbus kokius reikia atlikti. 

Klausimas Eglei. Teatro direktorės pareigos, kaip su jomis pavyksta susidoroti? Teko mokytis vadybos ar visgi užtenka vaidybos ir režisūros studijų? Su kokiais sunkumais dažniausiai tenka susidurti? 

Direktorė – tik pavadinimas. Jis talpina atsakomybes, o atsakomybes mes dalijamės. Žmonės mato tik mus keturis, bet už užuolaidų slepiasi dar nemažai žmonių, kurie turi savo atsakomybes ir veiklos sritis. Save, kaip direktorę, pristatau tik įstaigose. Aš save laikau režisiere. Tai mano pagrindinė veiklos kryptis. 

Klausimas Ričardui. Kaip sekasi pritapti merginų kolektyve, ar dažnai išsiskiria nuomonės? 

Sekasi, gal gerai, na, jei dar esam kartu, tai gerai. Nuomonė ir lytis, manau, čia nelabai prie ko, nes būna visaip, išsiskiria nuomonės, gali būti, kad ir vienas prie trijų ir viskas – laukia diskusija, kuri gali trukti labai ilgai, kartais užsitęsia net iki kelių dienų. Ir tas vienas gali būti bet kuris iš mūsų. Žinoma, galbūt, jos impulsyvesnės, nei aš, man kartais pavyksta išlikti ramesniam situacijoje, kitaip tariant, atstovėti vyriškąją lytį. Ar truputį racionaliai pažvelgti į kritinę situaciją. Bet čia tikrai ne visada. 

Klausimas Kristinai. Koks Tavo svarbiausias vaidmuo? Ar turi dar nerealizuotą idėją teatro veiklos kontekste? 

Kai man bus 102 metai, būsiu žavinga razinaitė dar keturgubai žemesniu balsu ir pakviesiu Jus į savo namus kavai, tada gal ir pasakysiu vieną vaidmenį, kuris buvo svarbiausias. Kol kas jie per jauni, kad vieną kažkurį išskirčiau, nes kiti įsižeis.