Ponas G. Landsbergis  netinkamu ir netoleruotinu pavadino L.Kasčiūno kvietimą į Lietuvą atvykti „radikalios, prorusiškos, antieuropietiškos partijos“ „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) politikams Christianui Wirthui ir Nicolei Hoechst...

„Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai yra proeuropietiška politinė jėga, taip pat kaip ir Vokietijos Krikščionių demokratų sąjunga (CDU), priklausanti Europos liaudies partijos (EPP) šeimai, palaikanti gilesnę Europos Sąjungos integracijos kryptį. ... Todėl su mūsų partija siejamų politikų kvietimas į Lietuvą atvykti radikalios, antieuropietiškos, prorusiškos partijos „Alternatyva Vokietijai“ politikams yra visiškai prasilenkiantis su partijos vertybine pozicija ir politine linija.... Tačiau tokiais svarbiais klausimais, kaip eurointegracija ar nebendradarbiavimas su antieuropietiškomis partijomis Europoje, skirtingų linijų nei oficialioji negali būti“, - tvirtinama G. Landsbergio išplatintame pareiškime spaudai.

„Alternatyva Vokietijai“ (Afd), įkurta vos 2013 metais, praėjusių metų rugsėjo mėnesį vykusiuose rinkimuose į Reichstagą sulaukė 12 mln. rinkėjų palaikymo ir surinko 12,6 proc. balsų. Tad kai kalbame apie šią politinę jėgą, kai išvadiname ją neonaciais, radikalais, populistais ir t.t. turime nepamiršti, kad tuo pačiu kalbame apie mažiausiai 12 mln. rinkimuose valią pareiškusių Vokietijos gyventojų.

Ar iš tiesų ši partija toks jau baubas, kaip mums pieša G.Landsbergis ir leftistinė žiniasklaida? Štai ką apie savo nuostatas sako pati partija. Jos manifestas skelbia:

1. Islamas: „Islamas yra svetimas Vokietijai. AfD islamo plėtrą Vokietijoje, augantį migrantų iš musulmoniškų šalių skaičių vertina kaip grėsmę valstybei, visuomenei ir mūsų vertybėms“.

2. Klimato kaita: „Klimato kaita vyksta nuo tada, kai atsirado pasaulis. „Vokietijos klimato apsaugos politika“ remiasi hipotetiniais modeliais, kurie savo ruožtu sudaryti remiantis Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos kompiuterinėmis ekstrapoliacijomis. Anglies dvideginis nėra žalinga medžiaga, o gyvosios gamtos dalis“. 

3. Santuoka ir šeima: „Santuoka ir šeima yra pilietinės visuomenės branduolys, socialinės darnos atramos taškas – todėl nusipelno vyriausybės apsaugos. AfD pasisako už tradicinę šeimą kaip pageidautiną raidos kryptį. Santuoką ir šeimą gina Vokietijos konstitucija“. Nors manifestas nepasisako prieš šeimos inžineriją, tačiau įsipareigojimas tradicinei šeimai tai apima. Taip pat AfD pasisako už pagarbą motinai ir namų šeimininkei: „Ekonomikai reikia moterų indėlio. Tačiau tuo pačiu vyrauja ydingas feministinis požiūris, skatinantis moteris verčiau siekti karjeros nei būti motinomis ar namų šeimininkėmis. Pastarosios paprastai sulaukia mažiau pripažinimo ir yra nuskriaustos finansiškai.“

4. Imigracija: „Mes reikalaujame mąstymo pokyčio dėl: 1 - prieglobsčio prašytojų bangos; 2 -  kaip ES tvarkosi su laisvu žmonių judėjimu bendrijos viduje; 3 - skatiname kvalifikuoto darbo imigraciją iš trečiųjų šalių ir 4 - Imigrantų, priklausančių šioms trims kategorijoms, integravimą.“

5. Europa: AfD pasisako už ES reformavimą, o jei tai nepavyktų, už Vokietijos pasitraukimą iš ES: „Europos politikoje stebima laipsniška demokratijos erozija. ES tapo nedemokratišku dariniu, kur sprendimus priima visuomenei neatskaitingi biurokratai. Kad Europa ir toliau liktų laisvės ir demokratijos atrama pasaulyje, reikia iš pagrindų reformuoti ES.“

6. Rusija ir Krymas: Partija smerkia Krymo okupaciją, tačiau visgi mano, kad saugumas Europoje neįmanomas be dialogo su Rusija. Pasisako už sankcijų Rusijai atšaukimą, nes šios nepadeda keisti Rusijos elgesio. 

Tokia yra tikroji „Alternatyvos Vokietijai“ programa. Jei norėtumėte susipažinti su Vytauto Rubavičiaus, kuris dalyvavo susitikime su partijos atstovais Christianu Wirthu ir Nicole Hoechst, įspūdžiais, juos galite perskaityti čia. 

Žinoma, galima su kai kuriomis AfD nuostatomis nesutikti, tačiau kur visokios demoniškos nuostatos, rodančios, kad ši partija yra radikali dešinė, populistai, grėsmė demokratijai?

Jei pažiūrėsime, kodėl šią politinę jėgą tokiomis baisiomis spalvomis piešia „Deutsche Welle“, tai ten minima, kad ši partija susikūrė kaip euroskeptiška jėga (tačiau argi jie tuo pačiu nesako, kad šiuo metu jie nėra tokie jau euroskeptiški?); kai kurie jos nariai atseit anksčiau vartojo kraštutinę retoriką (tačiau toks tvirtinimas taip pat reiškia, kad partijos lyderiai kraštutinės retorikos niekuomet nevartojo – be to, kaip matome iš nuorodos, pats DW šios partijos atžvilgiu vartoja kraštutinę retoriką); Afd propaguoja krikščionybę ir tradicines vertybes (nejau, DW įsitikinimu, tai ekstremistinė nuostata?); nenori finansuoti klimato kaitos programų, pasisako už grįžimą prie nacionalinių valiutų.

Visa tai kelia pagrįstą klausimą – kuo tokios nuostatos tiek jau pavojingos demokratijai, visuomenės gerovei ir panašiai? Kodėl su tokia partija Vokietijos krikščionys demokratai net negali pasikalbėti?  

Kad tai geriau suprastume, pirma pasidomėkime kodėl ši partija vadinasi „Alternatyva Vokietijai“. Youtuberis Red Pill Germany pasakoja, kad iki šios partijos pasirodymo A. Merkel buvo pamėgusi aiškinti, kad visa kam, ką ji prastūminėja nėra alternatyvos: nėra alternatyvos glaudesnei ES integracijai, nėra alternatyvos taupymo politikai ir taip toliau. Tie, kuriems įgriso tokia Merkel alternativlos politika, įkūrė savo partiją ir ją pavadino „Alternatyva Vokietijai“. Beje, reikia paminėti, kad šios partijos lyderių branduolį sudaro atskilėliai nuo A. Merkel atstovaujamos krikščionių demokratų partijos. Toks yra jos pirmininkas Alexanderis Gaulandas, Lietuvoje viešėjusi Nicole Höchst anksčiau buvo  parlamento narė nuo krikščionių demokratų partijos (CDU), kt.   

Taigi, prigimtinė šios partijos nuodėmė yra tai, kad ji pasiūlė alternatyvą tam, ką į kitų nuomones neatsižvelgdama diegia A. Merkel. Dabar dar kartą pažiūrėkime į šios partijos nuostatas: pamatysime, kad taip mąsto mažiausiai 90 proc. Lietuvos gyventojų. Mūsų gyventojų dauguma tikrai nemano, kad neribota imigracija iš musulmonų šalių Lietuvai būtų pats tas ko reikia; retas kuris nori mesti pinigus vėsinti klimatą, kai jis ir be mūsų trigrašio puikiausiai atsivėsina; kažin ar daug kas norėtų, kad moterys galutinai apleistų šeimą ir vaikus, o šiuos už teikiamas pašalpas vaikus teaugina migrantai iš atsilikusių šalių; mes taip pat norėtume, kad į Lietuvą keltųsi kvalifikuoti ir integruotis gebantys atvykėliai; gal ir nepritariame sankcijų Rusijai atšaukimui, tačiau negalėsime nesutikti, kad sankcijos neprivertė Rusijos pasitraukti iš Krymo.

Tad iš kur atsirado tokia nepakanti retorika: ultradešinieji, ksenofobai, populistai, antieuropietiški, prorusiški? Čia mums dera prisiminti, kaip mūsų žiniasklaida kalba apie valstiečių ir žaliųjų sąjungą, kaip iš bet kokios smulkmenos mėgina išpūsti antivalstietišką isteriją.

Reikalas tas, kad dar visai neseniai, prieš kokį dešimtmetį ar du, AfD atstovaujamos nuostatos buvo vadinamos tipinėmis konservatyviomis vertybėmis. Dabar kairieji politikai ir žiniasklaida tai vadina radikaliomis neonaciškomis pažiūromis. Jei pasakysi, kad nenori nekontroliuojamos imigracijos iš musulmonų šalių, jie tai pateiks kaip išpuolį prieš islamą. Bet juk tai kažkas panašaus, kaip nenorėti, kad kas nors į tavo namus prieš tavo valią atkeltų benamį – tai anaiptol dar dar nereiškia, kad esi prieš benamius ir prieš žmones apskritai. Priešingai, tokia retorika tavo atžvilgiu reikštų, kad taip kalbantis yra agresyvus tavo atžvilgiu ir kelia tau grėsmę.  

Per pastarąjį dešimtmetį ar du Vokietijos, o ir kitų Vakarų šalių politikoje pradėta vartoti ypač toksiška retorika. Jei žmogus nori išlaikyti savo krašto kultūrą, nori, kad vaikai augtų stabiliose šeimose, jei nemano, kad Europa turi būti pereinamas kiemas visiems sugalvojusiems čia atsikelti, toks asmuo yra įžeidinėjamas kaip ekstremistas ir nuožmoga. Tačiau būtent tokie žmonės kaip jis ir sukūrė Europą! Nejau normaliam žmogui atrodo normalu ir savaime suprantama, kad mūsų žemyne niekinama krikščionybė, tačiau tiesiamas kilimas islamui?

Dabar mes galime nustatyti Europos politinio gyvenimo diagnozę: tie, kurie taip agresyviai atsiliepia apie konservatyvias vertybes atstovaujančias partijas, patys yra žmogiškumą praradę radikalai. Man visa tai primena filmą „Šuns širdis“, kur gydytoją prof. Preobraženskį ir jo asistentą nuolat kamuoja visokie revoliucinės aistros pagauti namo akytisitai, save vadinantys domkomu  – kuo šie aistringiau diegia visokias gyvenimo gerinimo vizijas, tuo dažniau namą lydi sutrikimai ir avarijos.

Jokie kompromisai, jokios nuolaidos šių radikalų neapramina. Priešingai, gavę vieną nuolaidą jie bemat pareikalaus dviejų kitų. Kuo labiau kultūringi žmonės nusileidinėjo beprotiškiems radikalų reikalavimams, tuo šie darosi vis karingesni, tuo nuodingesnė tampa jų retorika.   

Tuo tarpu tokie respektabiliais politikais save laikantys veikėjai stumia žemyną į vis gilesnę duobę. Kai A. Merkel atėjo į valdžią, ji paveldėjo puikiai veikiančią ekonomiką, Vokietija buvo Europos pažiba, europiečiai ragino, kad vokiečiai prisiimtų daugiau lyderystės žemyne. Per šį laiką Vokietija ir Europa praėjo tris krizes, kurias visas ponia Merkel tvarkė apgailėtinai prastai.

Pirmiausia buvo euro krizė. A. Merkel siekė bet kokia kaina išsaugoti Graikiją euro zonoje, kas vokiečių mokesčių mokėtojams kainavo gausybę pinigų ir ilgiems metams nusiuntė į nuomarį Graikijos ekonomiką - kuriame ši kapstosi ir po šiai dienai.

Po to sekė Brexit krizė. Artėjant referendumui D. Britanijos premjeras mėgino išsiderėti kai kurių nuolaidų, tokių kaip atleisti britus nuo vis glaudesnė ES integracijos principo, laikinai sumažinti socialinius įsipareigojimus Britanijoje dirbusių ES piliečių atžvilgiu ir pan.  A. Merkel buvo kategoriška – tie britai su savo nesibaigiančiais reikalavimais jau seniai visiems įsipyko!

Trečioji, ir neabejotinai skausmingiausia A. Merkel krizė – migrantų antplūdis. Ji ir pati vėliau pripažino, kad su krize tvarkėsi netinkamai. Tačiau bent jau viešai niekuomet nesigailėjo savo pamatinio sprendimo - atverti Vokietiją visiems norintiems čia atvykti. O šį sprendimą, reikia pasakyti, kaip ir kitus svarbiausius savo sprendimus, kanclerė Merkel priėmė pati viena. Kai kas Vokietijoje kvestionuoja jo teisėtumą.

Visa tai pakirto Vokietijos autoritetą užsienyje. Dabar, kai Vokietija spaudžia Centrinės Europos šalis priimti migrantų, šios nė nemano paklusti. O kodėl turėtų? Jau ir pačioje Vokietijoje A. Merkel valdžia pakibo ant plauko – net ir leftistinėje žiniasklaidoje sklando įsitikinimas, kad iki naujos kadencijos pabaigos ponia Merkel netemps.   

Pirmiausia A. Merkel populiarumą pakirto nesibaigiantis tąsymasis mėginant sudaryti valdančiąją koaliciją – tai truko nuo rugsėjo pabaigos iki vasario pradžios. Šiuo metu A. Merkel palaiko 36 proc. Vokietijos gyventojų, o jos pasitraukimo nedelsiant nori 47 proc. rinkėjų. 

Po to ji papiktino savo partiją, kai po ilgus mėnesius trukusių derybų su kitomis partijomis sudarė tokią koaliciją, pagal kurią pagrindiniai šalies valdymo svertai atiteko socialdemokratams, nors šie per rinkimus gavo tik 21 proc. balsų, kai A. Merkel vedini krikščionys demokratai – 35 proc. Ir visa tai tik tam, kad nereikėtų kalbėtis su „Alternatyva Vokietijai“ – vienintele tikras konservatyvias vertybes atstovaujančia Vokietijos politine jėga!

Nesunku numanyti, kad G. Landsbergis toks kategoriškas konservatyvios vokiškos politinės jėgos atžvilgiu todėl, kad neabejoja galutine ir negrįžtama kairiųjų radikalių jėgų pergale (net jei šie ir išlaikė konservatyvų partijos pavadinimą). Tačiau jei peržvelgsime A. Merkel metus Vokietijos kanclerio poste, matome, kad valdžia nuolat slysta iš rankų tiek jai, tiek kitoms panašioms politinėms jėgoms Vakaruose. Tokios politinės jėgos kaip „Alternatyva Vokietijai“ įsitvirtino Vengrijoje, Lenkijoje, Austrijoje, Lietuvoje, JAV, Čekijoje, o sekmadienį laimėjo ir Italijoje. Tuo tarpu dar nėra nė vieno atvejo, kad valdžią praradę kairieji radikalai ją kur nors sugebėtų atsikovoti. Net ir D. Trumpas, patiriantis nesibaigiančią dergimo kampaniją, populiarumu pralenkė anksčiau amerikiečių numylėtiniu laikytą B. Obamą.

Šios tendencijos priežastis nesunku įžvelgti. Šiuolaikinė kairė ėmė kirsti šaknis, kurios sukūrė Europą ir Vakarų civilizaciją. Visus, kurie jiems trukdo, apipila toksiška kalba – prieš savo oponentus naudoja nežabotą psichologinį smurtą. Kurį laiką tai veikė. Tačiau tos dienos jau praeityje. Šiandien jų „progresyvios“ vizijos Vakarų gyventojams reikiant įsipyko: štai britų „Chatham House“ surengtas tyrimas rodo, kad jau 59 proc. Europos gyventojų pasisako už migracijos iš musulmonų šalių nutraukimą. Tik beprotis nesupras, kad jei visus šiuos žmones terorizuosi, pravardžiuosi neonaciais, rasistais, versi juos niekinti savo šaknis, per ateinančius rinkimus sulauksi išties apverktinų rezultatų.