Pas mus visi - "dideli" ir "protingi".
Vieniems pakanka priedėlio "profesorius", "ministras", "generalinis" - kad jau niekas niekada nekvescionuotų jų reikšmingumo.
Kitiems, kurie tų "priedėlių" neturi, reikia kitokiais būdais "indokrinuoti" savąją svarbą, kad atsirastų viltis ir perspektyva kilti.
Ši sveiku protu ir valia nesuvaldoma "priedėlių" aistra yra pirmoji pagal sunkumą yda ir turi pavadinimą - puikybė.
Puikybė, beje, miršta valanda vėliau nei pats žmogus.
Ši yda yra daug baisesnė už gašlumą", - rašo Daiva.
Daiva M. tokio "priedėlio" neturi.
Žaviuosi žmonėmis be "priedėlių".

Štai Rimantas Glinskis. Jis - žmogus irgi be "priedėlio", bet mąsto ir rašo taip, kad nutyla visi aplinkui.
Justino Marcinkevičiaus paminklo diskusijų fone jis stebisi tuo, kad Nidą puošia stalinisto ir maoisto skulptūra.
Taip. Taip. Jūs perskaitėte teisingai.
"1965 metais ganėtinai nuobodų ir pilką sovietinės Lietuvos kultūrinį gyvenimą supurtė didis įvykis - liepos pabaigoje čia net penkias valandas viešėjo prancūzų rašytojas ir filosofas bei visuomenės veikėjas Jean’as - Paulis Sartre’as su savo ilgamete drauge, rašytoja ir feministe Simone’a de Beauvoir.
Prieš tai, 1964 metais, Sartre’ui buvo paskirta Nobelio literatūros premija, kurios jis atsisakė, ir tai buvo tikra to meto sensacija.
Sartre’o idėjos darė poveikį ne tik prancūzų intelektualams, bet ir visai marksistinei kairuoliškai Vakarų visuomenei.
Per laidotuves jo karstą lydėjo 30 tūkstančių žmonių. Tokio populiarumo nesulaukė joks Vakarų filosofas. Nors Sartre’as savo populiarumą panaudojo, (o gal greičiau įgijo) aktyviai gindamas stalinizmą, o vėliau - maoizmą.

Dėl to 1947 metais įvyko pirmas Alberto Camus ir Sartre’o ( iki tol buvusių geriausių draugų) konfliktas, kai Sartre’as atsisakė pasmerkti bolševikų nusikaltimus lygiai taip pat, kaip buvo smerkiami nacionalsocializmo nusikaltimai.
Sartre’as manė, kad to daryti nereikia, ir ragino spręsti apie "komunizmą iš jo ketinimų, ne iš darbų."
Situacija pasikeitė, kai Nikita Chruščiovas 1956 metais pasmerkė Stalino nusikaltimus. Tuomet Vakarų kairieji intelektualai, supratę, jog stalinistinio "rojaus" korta mušta, rado naują žmonijos laimės idealą - maoizmą.
Pirmininko Mao valdymas ( badas, darbo stovyklos, "kultūrinė revoliucija") pareikalavo apie 70 milijonų kinų gyvybių. Tačiau Sartre’as ir kiti Vakarų kairieji intelektualai, kaip įprasta, to nenorėjo nei matyti, nei girdėti.
Dar daugiau, dalis 1968 metų studentų riaušių Paryžiuje įkvėptų užsienio studentų vėliau sugrįžo į savo šalis revoliucinės marksistinės programos vykdyti.
Pavyzdžiui, Kambodžoje jie sudarė Raudonųjų khmerų branduolį. Dėl Raudonųjų khmerų teroro, nepakeliamo darbo koncentracijos stovyklose, genocido - 1975 - 1979 metais jų šalis neteko apie 2 mln. gyventojų.
Buvo nužudytas kiekvienas khmeras, kuris nešiojo akinius. Kai kurie Raudonųjų khmerų vadai tvirtino, kad be marksizmo ir maoizmo, juos įkvėpė Sartreo "būtino smurto" idėja. Dešimtmečius kairieji Vakarų intelektualai arba neigė šiuos raudonojo internacionalo nusikaltimus, arba tylėjo.
Prancūzų žurnalistas Jeanas - Francois Revelis pastebėjo, kad būsimieji istorikai, kurie skaitė ano laikotarpio JAV, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos spaudą apie Kambodžą ( 1975 - 1979), net negalėjo numanyti, kad ten buvo vykdomas kryptingas genocidas, kuris sunaikino nuo ketvirtadalio iki trečdalio Kambodžos gyventojų.

Rašytojas, eseistas ir sinologas Simonas Laysas 1971 metais knygoje "Nauji pirmininko Mao drabužiai" atvirai aprašė įvykius Kinijoje ir pražūtingą "kultūrinę revoliuciją" bei Vakarų intelektualų aklumą.
Tai sukėlė didžiulį prancūzų kairiųjų įniršį, buvo jų puolamas ir persekiojamas.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, prancūzų rašytojo stalinisto ir maoisto apsilankymas sovietmečiu pasirodė toks svarbus, kad iškilo būtinybė įamžinti skulptūroje pagal garsiąją Antano Sutkaus nuotrauką: Sartre’as prieš vėją klampoja per smėlį.
Žinoma, begalinė meilė Nobelio premijos laureatams ( titulams, vardams) - sena Lietuvos intelektualų aistra. Tačiau kyla teisėtas klausimas: ar Sartre’as tikrai vertas tokio įamžinimo LIETUVOJE?

Juk jo kelionė į Lietuvą buvo tik išvyka į vieną Sovietų Sąjungos respublikų.
Nidoje jis užtruko tik kelias valandas. Prieš tai jis lankėsi Estijoje, bet, esu tikras, - rašo R. Glinskis, - kad estams nešovė į galvą pastatyti jam paminklą.
Gal geriau Lietuva galėjo pastatyti paminklą kokiam išminčiui kad ir Platonui, Konfucijui ar Kantui, nei kažkada sovietų Lietuvoje trumpam šmėstelėjusiam prašalaičiui stalinistui ir maoistui.
Thomo Manno ir Nidos fone Sartreo skulptūros vertė atrodo labai apgailėtinai."