Jie įsitaisė pirmoje sėdynėje. Vyras šunį paglostė, šuo atsigulė ant žemės, padėjo ant jo batų savo galvą.
Birutė pasidėjo telefoną ir ėmė juos stebėti. Kokie šilti buvo šuns ir vyro santykiai.
Koks pasitikėjimas vienas kitu…
Šuns žvilgsnyje buvo tiek daug tikros meilės.

O vyras atrodė, kad mato, - su tokiu pasididžiavimu jis atsakydavo į kiekvieną šuns judesį. Birutė stebėjo juos su neslepiama šiluma sieloje. Bet staiga į vagoną įlipo kontrolierė. Ji nuskenavo aklo vyro bilietą, patikrino jo pažymėjimą.
Jaunuolis šyptelėjo ir sako:
- Aš negaliu įskaityti stotelių pavadinimų. Ar Jūs negalėtumėt man pasakyti, kelinta stotelė bus …?
Atsakymas Birutę grąžino į realybę:
- Aš esu kontrolierė. Po minutės manęs čia nebus, - tarė ji, sausai, šaltai ir nuėjo.

Galima suprasti, kad ji dirba savo darbą, bet ji galėjo kreiptis į žmones.
Traukinio vagone žmonių buvo nedaug, vyras tų žmonių nematė. Negalėjo matyti…
Kontrolierė išraudo, o Birutę apėmė svetima gėda. Jai pasidarė nejauku už visą žmonių giminę.
Birutė tyliai priėjo, palietė vaikino petį ir tarė, kad ji bus šalia ir pasakys, kada vyro stotelė.
Po kontrolierės atsakymo šuo aiškiai susinervino ir lyžtelėjo Birutės ranką.
Mergina atsisėdo šalia ir visi trys jie bendravo iki išlaukto sustojimo. Visi trys - kaip lygus su lygiu…
Šalia sėdėjo gražus, jaunas žmogus su puikiu savo pagalbininku.
- Kokios gilios, kokios gražios Jūsų akys, nors aš jų ir nematau. Atrodo, kad Jūs - be makiažo. Sielą Jūsų akys permato kiaurai, - tarė neregys.
- Makiažo aš tiesiog nenaudoju, - atsakė mergina.
Artėjo stotis. Vyrui reikėjo išlipti. Birutei buvo gaila su juo skirtis.
- Ačiū. Jūs man labai padėjot, - tarė nepažįstamasis.

Atsisveikindamas kudlotas palydovas Birutę "pabučiavo" - lyžtelėjo jos ranką. Ji palydėjo juos iki vagono durų ir palinkėjo sėkmės.
Birutė apie tai parašė tik šiandien, nors tai buvo seniai, bet ta susitikimo šiluma ją šildo iki šiol. Tegul jiems viskas klojasi gerai. Žmonės turi ko iš jų pasimokyti. Būkim geresni… kai šitaip šilta… Būkim geresni, kai lyja…
Būkim geresni, kai trankosi žaibai…
Būkim geresni…
Juk pasaulis toks sudėtingas, o jeigu Tu jo dar ir nematai…
Mes - matantys žmonės - "neregiais" tampame palaipsniui, savaime.
Kažkaip taip…

Visi mes matome, girdime ir kalbame.
Tik, deja, kartais matome per prastai, girdime - per mažai, o kalbam - per daug ir ne tai…