Lietuvos garbės pilietis, krepšinio legenda, vienas didingiausių Lietuvos trenerių. Žmogus vedęs „Žalgirio“ vyrus kovoje prieš grėsmingą CSKA komandą. Daug metų atidavęs ir Lietuvos rinktinei. 8 metus dirbęs LKF prezidentu. Dar ir dar galima vardinti Vlado Garasto nuopelnus tiek krepšinio, tiek ir politiniame gyvenime. Nors Vladas Garastas niekada nebuvo politiku, bet tos garsiosios „Žalgirio“ kovos davė didelį postūmį Lietuvos nepriklausomybės link. Apie dabartinę trenerio veiklą, apie įdomiausius praeities įvykius kalbamės su treneriu Vladu Garastu.

Kuom šiuo metu užsiiima Vladas Garastas?

Šiuo metu esu Lietuvos krepšinio federacijos konsultantas. Konsultuoju organizavimo ir metodikos klausimais. Turiu nemažą patirtį. 8 metus dirbau Lietuvos krepšinio federacijos prezidentu, gal ką ir galiu patarti. Kalbant apie asmeninę veiklą, galvoju parašyti knygą apie vidurio puolėjų žaidimą puolime ir gynyboje, bet kažkaip neturiu nuotaikos. Esu parašęs knygą „Jaunųjų krepšininkų ruošimas“ ir jos niekas negali išleisti jau trečius metus, tiesiog nėra lėšų. Prieš tai buvau parašęs porą knygų, bet pasižiūrėjau kad jų niekam nereikia. Galbūt jaunimas knygų nelabai skaito.

   

Jūsų nuomone, koks yra Lietuvos krepšinio bendrasis lygis lyginant pastaruosius 25 metus? Paaugęs, stabilus ar kritęs?

Žinote, sunku pasakyti dabar. Tiek pas mus, tiek ir kitose valstybėse keičiasi kartos. Visiems kažkodėl reikia vis to aukso. Kai pasiekiami dideli laimėjimai, tuomet išpaikinami žmonės. Kai atėjau dirbti į „Žalgirį“, buvome 9 vietoje. Pavyko užimti antrąją vietą jau kitame sezone. Žmonių oro uoste buvo tiek daug, tartum lauktų Dariaus ir Girėno. Dabar kitas pavyzdys – „Žalgiris“ tapo tris kartus Tarybų Sąjungos čempionais, paskui gavome antrą vietą. Tai oro uoste mus pasitiko valytoja oro uosto. Žmonių norams nėra ribų. Bet mes esame maža Lietuvėlė tarp didžiųjų 8 krepšinio valstybių pasaulyje ir turime kuo didžiuotis. Bet štai ir dabar skaičiau tokius priekaištus, kad jauniai nelaimėjo medalių. Visą laiką juk nelaimėsime.

Tai pat klausantis žinių, labai nepatinka naudojama leksika – „atkeršijo“, „sumindė“, bet juk čia ne karas, čia sportas. Jeigu aš esu Lietuvis, tai aš sirgsiu ir už Vilnių, ir už Klaipėdą, nes tai mūsų komandos.

Kalbant apie krepšinio lygį būtina paminėti, jog viskas keičiasi. Buvo stipresni, atėjo silpnesni, paskui vėl ateis stipresni. Keičiasi kartos, bet mes išliekame tarp aštuonių didžiausių krepšinio valstybių. Tai yra gerai! Gal kiek moterys šiuo metu silpniau atrodo, bet, manau, sulauksime ir ten stiprios kartos.

 

Kas iš jūsų buvusių auklėtiniui daugiausiai yra pasiekęs kaip treneris, kaip jūsų mokinys?

Pirmiausia Kurtinatis. Chomičius dirba. Krapikas dirba. Kaip bebūtų, jie dirba su aukšto lygio komandomis, o visada išsilaikyti pačioje aukštumoje nėra taip paprasta. Tai yra madinga, tik pradėjus dirbti jau reikalaujama iš trenerio pasiekimų. Kaip sakė man besimokant tuometinis katedros vedėjas Grežnovas : „Komanda tampama per tris metus tos pačios sudėties, tuomet galima tikėtis rezultato“.  O dabar kiekvienais metais sudėtis keičiasi. O dabar svarbiausia pinigai. Žaidėjas užsirekomenduoja ir keliauja, kur daugiau moka. Jie profesionalai, jie iš to gyvena. Kai jis baigs karjerą, niekas jam jau nepadės ir bus jo pačio reikalas, kaip jam gyventi.

1996 metais pareiškėte: „išeinu aš, išeina Sabas ir Šaras, todėl Lietuvos rinktinės niekur nebebus - nei Europos, nei pasaulio čempionatuose“. Bet tai buvo jūsų nuomonė, ar vertėjo tuomet įsižeisti jūsų tuometiniam asistentui Jonui Kazlauskui?

Mes baigėme olimpiadą 1996 metais. Š.Marčiulionis pareiškė: „treneri, mes išeiname išeikite ir jūs“. Gerai, sakau, aš išeisiu. Mano asistentu buvo J. Kazlauskas. Aš pareiškiau „Jonai, aš išeinu, dirbk toliau tu“. Atsakymas: „Oj, ne, jokiu būdu, baikit kalbėti“. Nesu aš taip tiesmukai kalbėjęs, kad nebus pergalių. Ir dabar mūsų su Jonu geri santykiai, ir gerai dirbome kartu. O perėmęs vyr. trenerio vairą Kazlauskas atliko milžinišką darbą, medalių ilgai laukti nereikėjo: jau 2000 metais Sidnėjaus olimpiados bronza. 2001 metais rinktinėje buvo netinkamas kai kurių žaidėjų požiūris. Paskutinis atvyko Songaila, vien dėl to, kad sužadėtinei reikėjo parodyti Paryžių. Nebuvo to požiūrio. Kazlauskas pasitraukė, o gal reikėjo išlaukti, nes jo paruošta komanda vėliau tapo Europos čempionais. Aišku, buvo ir Sireikos nuopelnai, bet komandą pradėjo Kazlauskas.

                     

Kodėl 1992 metais jus tapote rinktinės treneriu tik įsikišus žaidėjams?

1988 metais Tarybų Sąjungos rinktinė tapo olimpine čempione. Sudėtyje buvo keturi lietuviai. Gomelskis prižadėjo: jei tapsite olimpiniais čempionais, visi išvažiuosite į užsienį žaisti. Niekas neišvažiavo, tik jis pats į Kanarų salas. Rinktinė liko be trenerio. Įvyko konkursas, kas treniruos Sovietų Sąjungos rinktinę. Skambina man organizatoriai ir klausia, kodėl nepadaviau dokumentų, reikia paduoti. Padaviau ir laimėjau konkursą. Aš gavau 24 balsus, Belovas gavo 6 balsus, latvis Kraulinčas gavo 4 balsus. Salėje buvo 300 žmonių, reikėjo eiti į tribūną ir pristatyti savo programą. Kalbėjau virš valandos ir laimėjau konkursą. Tada 1989 metais Zagrebe vyko Europos čempionatas. Aš pakliuvau į velnio skylę. Niekas iš žaidėjų nenori žaisti už tą rinktinę. Žaidėjai jautėsi apgauti, nusivylę. Labai sunkus buvo čempionatas, bet laimėjome trečią vietą ir papuolėme į pasaulio čempionatą. 1990 metais pasaulio čempionatas Argentinoje. Bet mes tapome laisvi ir sporto departamentas pareiškė, jog lietuviai neturi teisės žaisti už Tarybų Sąjungą. Likau aš vienas. Ką daryti? Kontraktas pasirašytas, žodis duotas. Reikia dirbti. Pavyko užimti antrąją vietą. 1991 metais  sausio mėnesį pakvietė mus į Ameriką - šventė krepšinis 100 metų. Dar nuvažiavau su komanda, žaidė ir latviai, ir estai, tik lietuviai nežaidė. Grįžau, parašiau pareiškimą. Žinot pas mus buvo tokia situacija, skrendu lėktuvu ir įžeidinėja žmonės: „O tu dar moki lietuviškai?“. Ir išėjau. Tuomet sudarė Lietuvos rinktinę ir tie patys kurie gyrė anksčiau, pareiškė: „Kokią teisę jis turi treniruoti Lietuvą?“. Tuomet išvažiavau į Čekoslovakiją ir ten laimėjau čempionatą. Man ten būnant paskambina Chomičius ir sako: „Treneri, mes norime, kad jūs būtumėte mūsų treneriu“. Mano atsakymas buvo: „Vyrai, kur jūs, ten ir aš“. Jie nunešė pareiškimą visi pasirašę ir tapau treneriu. O čekoslovakai oho kokias siūlė sąlygas: pakėlė atlyginimą dvigubai, butas keturių kambarių. O čia atvažiavau ir dirbau už 600 litų. Ne pinigais svarbiausia, aš dirbau už Lietuvą.

    

Iki šių dienų dažnai akcentuojama, jog tuometinio „Žalgirio“ vyrai nebuvo šventi. Kaip buvo iš tiesų? Sportininkai ir alkoholis - ar tai suderinama?

Nesuderinama. Bet suderinamas yra laikas. Sako, „Žalgirio“ vyrai gėrė. Kaip jie gėrė, jei mes tapome čempionais? Tiesiog gerti nebuvo laiko. Nes dienotvarkė: atsikėlus ryte nuo 8 iki 10 valandos mankšta. Nuo 11 iki 13 rytinė treniruotė. Vakare vėl treniruotės. Vienkartinis atvejis: aš pasėdėjau su Saboniu, sako vienas, perduoda kitam ir t. t.  Publika - tai aidas, kuris atkartoja svetimas mintis. Šis aidas ir eina. Jeigu būtų taip kaip kalbama ar rašoma, mes nebūtumėme pasiekę rezultato. Man pranešdavo, aš irgi turėjau savo agentūrą (šypsosi). Buvo vienas atvejis" perduoda man, kad matė A.Visocką Žaliakalno restorane, o, pasirodo, jis ten tik valgė, o rankinio rinktinė šventė gimtadienį. Apie juos nei žodžio, o krepšininkui tik pavalgyti užėjus jau akcentuojama.