Rūkymas... Leukemija... Alkoholizmas... Narkomanija... Teistumai... Visa tai skamba taip paslaptingai, bauginančiai ir svetimai. Nelaimingų, nesėkmingų žmonių lemtis arba atpildas už nuodėmes, galbūt klaidingas pasirinkimas. Tai gali atsitikti kitiems... ne man, aš juk „normalus“, „geras“...

Kada viskas prasidėjo? Skamba gal ir banaliai, tačiau taip ir yra – pradžioje, vaikystėje. Būtent tada, kai mūsų maža galvytė pradeda augti ir formuojasi neuroninės jungtys, kurios vėliau ir nulems mūsų elgesį, reakcijas ir jausmus tam tikrose situacijose. Maždaug iki septynių metukų viskas formuojasi, ir tokiame amžiuje vaikas yra lankstus įvairiems pokyčiams. Vėliau jungtys tik tvirtėja ir nauji dalykai tampa mažiau patrauklūs, nes mes jau „daug žinome“ ir „viską suprantame“. Ne veltui liaudies išmintis sako: lenk medį, kol jaunas. Tai ne šiaip močiutės pastebėjimas rišant medelius prie kuoliukų. Geros naujienos tos, jog yra metodų, kaip sukeisti neuronines jungtis ir kurti naujas, tačiau tai reikalauja daugiau pastangų ir darbo, nei vaikystėje. Jei mes galėtume visą gyvenimą išlaikyti sugebėjimą besimokant žaisti (arba bežaidžiant mokytis) viskas būtų daug paprasčiau. Tačiau mes labai greitai norime tapti „suaugusiais“... Šis noras atsiranda pirmą kartą susidūrus su „tabu“ ir prieštara tarp to, ką gali „suaugę“ ir ko dar negali „vaikai“. Kai mes pirmą kartą pamatėme tėvelius su cigarete burnoje pučiančius dūmus, arba su keistos formos taurele pripildyta kažkokio skysčio, nuo kurio tėveliai tampa linksmi ir draugiški, mums – vaikams, kurie mėgina pažinti pasaulį ir yra imlūs viskam, kyla natūralus noras paragauti šių „vaisių“. Ir kai tai tampa uždrausta, mums tik įdomiau. Formuojasi loginė seka: suaugęs = cigaretė, taurelė ir atvirkščiai: cigaretė, taurelė = suaugęs. ČIK! - turime naują neuroninę jungtį, kuri vėliau tik stiprinama mūsų aplinkos – reklamos su seksualiomis moterimis čiulpiančiomis cigaretes, atletai prie ežerų su alumi, verslininkai nesugebantys užbaigti derybų be taurės viskio ir t.t. Visuose filmuose pilna scenų su cigaretėmis bei alkoholiu, tai yra daroma tikslingai – tam, kad mūsų galvytėse būtų nuolat stiprinama loginė raiška: cigaretė, alkoholis = norma. Jei kada esate matę, kaip vijoklis vejasi aplink vieną stulpą, galite įsivaizduoti, kaip atrodo tokia neuroninė jungtis – jos pleistrais ar valios pastangomis nutraukti nepavyks, tai panašu pastangoms išgėrus keturis litrus vandens dvi paras neiti į tualetą. Ir taip po dvidešimt ir daugiau metų mes turime armiją alkoholikų ir rūkalių.

Alkoholizmas? Ką jūs nusišnekat!!! Aš kaip ir visi žmonės – „saikingai, kultūringai“ na, gal kartais kiek padaugindavau, o kam nebūna? Juk tai – „normalu“. Ir kaip tampa nejauku viduje, kai išgirsti tą patį iš kitų – visi baksnoja pirštais nuo savo ydų. Mėginame ir toliau save apgaudinėti, jog viskas tvarkoje – aš kontroliuoju situaciją! Deja... Viskas pradeda stotis į savas vietas tik po to, kai pamatai ir suvoki, jog jau turi rimtų užduočių, kurias pajėgus išspręsti tik TU PATS! Pirmas ir svarbiausias žingsnis – pašalinti iš savo organizmo nuodus ir blaiviai pamatyti pasaulį ir situaciją, į kurią esi papuolęs. Taip! Blaiviai! Tik blaiviai ir pagaliau blaiviai!!!

Mano kelias atgal į blaivybę (taip, būtent atgal, nes mes visi gimstame ir kurį laiką gyvename blaivi, vėliau brendame į liūną, tikėdamiesi surasti ten laimę), prasidėjo po ilgų ir varginančių blaškymųsi. Apie dvidešimt penkis metus aš svaiginausi. Pradėjau norėdamas tapti suaugusiu, tuomet įtikėjau, jog tai yra „norma“ ir vėliau svaigaluose ieškojau to tikro džiaugsmo ir laimės, kuriuos jaučiau tik vaikystėje. Šimtai skirtingai vienodų vakarėlių, skirtingi cheminiai junginiai vienodai bukinantys protą ir vienintelė viltis – patirti laimę. Kurios, deja, nei karto nepatyriau. Ypač kitą dieną po vakarėlio, tiksliau tris dienas, kuomet vos gyvas nelipi iš lovos ir bijai kitų žmonių. Taip kankinausi ilgai, vis papuldamas į „keistas“ situacijas, kurios galėjo nutikti „tik man“. Naiviai laukiau, kol viskas susitvarkys savaime. Prasidėjo teismai, ženklai rodė keisti gyvenimo būdą, tačiau aš save ir toliau apgaudinėjau ir įtikinėjau, kad mano bėdos ir savęs nuodijimas neturi nieko bendro. Net ir tokie „sutapimai“ – susergant prieš vakarėlį ir perkant vaistinėje tabletes, gaunu „STOPTUSSIN“ (nustok „tūsint“) – nekreipiu dėmesio ir toliau einu, po ko mane sulaiko visiškai girtą su kardinolo kostiumu, pilnomis kišenėmis tablečių ir miltelių... Teismas suteikė šansą su Probacijos tarnybos priežiūra pakeisti savo gyvenimą. Laikiausi valios pastangomis, viduje norėdamas, tiesiog svajodamas vėl pasilinksminti. Ir kas nutiko? O kas gali nutikti naivuoliui? Tas pats! Vėl papuoliau „netikėtomis“ aplinkybėmis. „Jei būčiau išėjęs vėliau, būtų....“ Teismas suteikė dar šansą, nors jau pakavausi daiktus, bausmės atidėjimas buvo tik prasidėjęs. Šiaip ne taip susiėmiau, laukiausi bijodamas kalėjimo, dirbau. Kartojau sau – aš atsilaikysiu ir pagyvensiu tvarkingai, kol baigsis terminas. Laikiausi, bet viduje virė noras „pajudėti“. Na ir ką, „užjudėjau“... Kitą rytą girtas pats atvažiavau link policininkų. Šį kartą vilčių praktiškai nebeliko. Pradėjau planuoti, kaip ir kam paliksiu verslą, kur geriau glaustis Pravieniškėse. Pykau ir gailėjau savęs, nekęsdamas ir guosdamas.

Labai apsidžiaugiau išgirdęs nuosprendį suteikti man paskutinį šansą ir įrodyti, jog galiu ir noriu pasikeisti. Probacijoje mane jau pažinojo, buvau vertinamas teigiamai. Kai mano inspektorė maloniai pasiūlė pabendrauti su priklausomybių specialiste, aš sutikau iš smalsumo. Ką man dar naujo gali pasakyti? Aš juk VISKĄ žinau ir suprantu! Kontroliuoju!!! O pasirodo... Noras svaigintis niekur nedingo, aš ir toliau viduje sau kartojau: baigsis terminas, po kiek laiko, kai viskas aprims, aš vėl galėsiu atsargiai, kontroliuodamas save, toliau „judėti“. Kitaip tariant: „variklis įjungtas, rankinis užtrauktas“.

Pabendravęs su probacijos darbuotojomis, išklausęs kursus, pamėginęs metodiką, aš pagaliau suvokiau, kaip viskas veikia. Kaip, kada ir dėl ko aš buvau įviliotas ir užstrigau šiuose spąstuose. Kaip gera žinoti, kad esi normalus ir sveikas žmogus, o ne ligonis silpnavalis, nuolat prislėgtas ir kaltinantis save dėl savo nelaimingo gyvenimo. Dabar, turėdamas pakankamai žinių, galiu laisvai rinktis savo gyvenimo kelią ir prisiimti už tai atsakomybę. Anksčiau aš nežinojau tiesos, todėl manimi buvo lengva manipuliuoti. Verslas siekia pelno, kurį atneša produkto vartotojai. Kuo jų daugiau, tuo geriau pelno siekiančiai organizacijai. Siekiama bet kokia kaina, net ir vartotojų sveikatos ir gyvybės kaina. Kursuose ši tema nagrinėjama plačiau.

Šiandien aš jaučiuosi puikiai, malonu jausti laisvę ir džiaugtis smulkmenomis. Puikiai matau spalvas ir atspalvius, girdžiu paukščius, ramiai reaguoju į iššūkius. Aš prisiminiau savo svajones, pradėjau kasdien sportuoti, sveikai maitintis, rašyti, domėtis tuo, kas mane visada traukė: kas mes? dėl ko mes čia? kaip mes veikiame? kas mus valdo? Visi atsakymai lengvai telpa blaivioje galvoje. Kasdien auga motyvacija, keliuosi naujus tikslus, maitinu save naujomis žiniomis ir įgūdžiais.

Aš labai dėkoju sau už pagaliau priimtą sprendimą – prabusti ir atsipeikėti! Prisiimu atsakomybę ir veikiu, nustodamas kartoti tas pačias klaidas. Įveikiau daugelį gyvenimo iššūkių: rūkymą, leukemiją, narkomaniją, alkoholizmą, bankrotą, skaudžius išsiskyrimus. Šiandien aš žengiu pirmyn aukštai iškėlęs galvą ir esu pasiruošęs pasidalinti savo patirtimi bei padėti kietiems, kuriems gyvenimas atrodo nemielas.

Kai tu nuspręsi pakeisti šį pasaulį, padaryti jį gražesnį ir malonesnį – jis būtinai tokiu taps. Vienintelis dalykas, kurį privalai – parodyti pavyzdį pasauliui.

PRABUSK!!!