°C
      2024 03 29 Penktadienis

      Savanorė gyvūnų prieglaudoje: „Labai skaudu matyti atvežtą naujoką su įvairiomis žaizdomis, padarytomis dvikojų“

      Nuotrauka: Asmeninis archyvas

      Autorius:
      2018-08-11 10:00:00

      Savanorystę žinome visi, tačiau, kaip atrodo savanorių kasdienybė, ko gero, susimąstome retai. Šiandien gyvūnų globos organizacijos „Lesė“ savanorė Gabrielė Grinkaitė papasakos, kaip atrodo savanorių diena, su kokiais iššūkiais jie kasdien susiduria, kas sunkiausia bei skaudžiausia. Prieš pradėdama pasakoti, Gabrielė iškart priduria: „Savanorystė – nėra vien tik darbas prieglaudoje, bet ir už jos ribų. Fotografavimas, filmavimas, tekstų rašymas, socialinių tinklų koordinavimas, dalyvavimas renginiuose, švietimas, pamokos vaikams ir t. t. Darbų daug ir įvairių, todėl, ką veikti, čia gali rasti bet kokį talentą ar tiesiog idėjų turintis žmogus.“

      Kada ir kaip atradai savanorystę?

      Nuo pat vaikystės jaučiau gyvūnams didelę meilę. Nesvarbu, ar tai šuniukas, ar ežiukas, ar dar kas. Niekad nesupratau, kaip galima jų bijoti ir nemėgti. Kadangi esu iš mažo miestelio Panevėžio rajone, visada buvau apsupta įvairiausių gyvūnų. Mano šeima taip pat tikri gyvūnų mylėtojai, neprisimenu laiko, kai senelio, dėdės ir mūsų namuose nebūtų keturkojo. Mano senelis vis prisijaukindavo ir globodavo benamius priklydėlius – ir šuniukus, ir kačiukus. Nesvarbu, kur nuvažiuodavo, visada eidavo pašerti benamių gyvūnų. Tikriausiai jo meilė keturkojams man labai stipriai įsiminė. Rugsėjį atvažiavusi atgal į Vilnių studijuoti, pagalvojau, kad noriu kažko daugiau, nei tik studijos. Vieną rugsėjo vakarą naršiau internete, dingtelėjo mintis panaršyti, kur artimiausia prieglauda. Taip atradau „Lesę“. Labai apsidžiaugiau, kai jau už kelių dienų buvau pakviesta į savanorių mokymus. Dabar nebeįsivaizduoju, kaip žmogus gali pasitenkinti savo gyvenimu nepadėdamas kitiems, gyvendamas vien dėl savęs paties.

      Žmonėms, kurie svarsto, ar rinktis savanorystę, galiu pasakyti: jei jauti, kad gyvenime nori ko nors daugiau, privalai išbandyti savanorio kelią. Pasilikti niekada niekas neliepia, tačiau pabandyti galima visada, nes tai keičia gyvenimą. Keičia suvokimą į viską, keičia tave kaip asmenybę, savanorystė tampa lyg geriausia mokykla, kuri išmoko daugiau nei formulės. Tik bandydamas ir padėdamas kitiems, žmogus gali atrasti pats save, gali suprasti, kad iš tiesų laimė yra matyti kitų laimę. Aš pradėjusi savanoriauti, atrodo, atradau trūkstamą savo dalelę, pradėjau žvelgti į viską plačiau.

      Ar prisimeni, kokie buvo pirmųjų savanorystės dienų įspūdžiai? Kokios mintys sukosi galvoje?

      Jau sunku prisiminti pirmąsias dienas, atrodo, kad savanorystė visą laiką buvo ir turėjo būti mano gyvenime. (Šypsosi.) Visą laiką manydavau, kad dirbant gyvūnų prieglaudoje tiesiog darai kažkokius tuo metu svarbius pavienius darbus, darai taip, kaip žinai, tvarkai tol, kol susitvarkai, be jokių specialių taisyklių. Iš tiesų, prieglaudoje yra taisyklės, jos netgi iškabintos lentose, aiški pamainų tvarka, organizacijos struktūra, darbų pasiskirstymas. Tas organizuotumas mane labai nustebino.

      „Lesėje“ norint tapti savanoriu iš pradžių reikia eiti į savanorių mokymus, kurie trunka 4 valandas. Po mokymų buvau labai labai pavargusi, laiminga ir nenustygau vietoje. Paskambinau tėčiui, liepiau įsijungti garsiakalbį, kad visa šeima galėtų klausyti, ir smulkiai papasakojau, ką veikiau, tada dar paskambinau močiutei, o galiausiai parašiau visiems draugams. Po mokymų buvo sunku viską prisiminti – juk turi bent minimaliai išmanyti kiekvieno šuns charakterį, ką jis mėgsta ir ko ne, kaip su juo vaikščioti, su kokiais šunimis nesutaria ir su kokiais gali eiti pažaisti, kokia dresūra ar socializacija jam taikoma. Dirbau kaip vėžlys ir daug klausinėjau. (Juokiasi.) Savanoriai, vedantys probleminius šunis (tam reikia eiti į dar vienus mokymus prieglaudoje, su kiekvienu šunimi – į atskirus), man atrodydavo tokie ypatingi ir drąsūs. Galvodavau, kad niekada nenorėsiu pati vedžioti mūsų problemėlių, man tai atrodydavo per daug baisu ir pavojinga. Po kiek laiko išdrįsau ir paprašiau mane pamokyti elgtis su jais. Kai po mokymų pasakė, kad galiu juos vedžioti, didžiavausi savimi. Dabar tuos keturkojus labai myliu, kiekvienoje pamainoje juos išvesti – vienas iš įdomiausių darbų.

      Savanorauji gyvūnų globos organizacijoje „Lesė“, papasakok, kiek šioje prieglaudoje darbuotojų, kiek savanorių, o kiek gyvūnų?

      Prieglaudoje yra vos keli darbuotojai, visą organizacijos pagrindą sudaro savanoriai, už savo darbą negaunantys materialaus atlygio. „Lesė“ įsikūrusi ne tik sostinėje, bet ir Kaune. Jame yra šunų bei kačių prieglauda, taip pat „Laukinė Lesė“, kurioje gydomi, prižiūrimi, o vėliau, jei yra pajėgūs gyventi laisvėje, paleidžiami laukiniai gyvūnai. Beje, dauguma savanorių ir vadovų yra moterys bei merginos. Jos atlieka sunkius ir pačius įvairiausius darbus, galima sakyti, ant jų pečių laikosi prieglauda. Mane tai lyg nebyliai skatina niekada neišsigąsti, galbūt kartais ir per sunkiai atrodančių darbų.  (Šypsosi.) Vilniuje savanorių turime ~100, tačiau aktyviai lankosi žymiai mažiau. Vasaros metu savanorių labai trūksta. Vilniuje šunų ~40, kačių ~60, Kaune šunų ~70 ir ~30 kačių. Skaičiai nuolat kinta: vieni randa namus, kiti atkeliauja.

      Kaip paskirstomi darbai, kiek vidutiniškai keturkojų „atitenka“ vienam savanoriui? Kokios savanorio pareigos?

      Iš pradžių ateiname ir užsidedame paprastesnius drabužius bei guminius batus. (Juokiasi.) Tada viskas priklauso nuo to, kur tądien eisi tvarkyti. Jei pas šunis, tarpusavyje susitari, kuris eis vedžioti, o kuris tvarkys narvus. Po kiek laiko pareigomis apsikeičiame, tačiau tai taip pat susitarimas. Kai visi šunys pavedžioti, narvai sutvarkyti, pradedame maitinimą. Kiekvienas šuo turi savo maisto porciją, maisto rūšį, kai kurie netgi skirtingus patiekimo būdus – pavyzdžiui, iš „smart“ žaislų, kai kurie maitinami kieme, mažyliams gaminami mišinukai. Duodame vaistus arba darome paprastas procedūras. Po to tvarkome prieglaudą, šluojame, plauname dubenėlius ir grindis. Jei lieka laiko iki pamainos pabaigos, pasiimame „paniurkyti“ kokį globotinį, atmazgome pavadėlius, fotografuojame globotinius...

      Žodžiu, darbo niekada nepritrūksta. Jei tvarkomės pas kates – taip pat, kaip ir pas šunis, susitari, kurį kačių kambarį tvarkysi. Jei karantinas – tvarkai narvus, jei laisvas kačių kambarys, tvarkai kambarį. Tvarkymo metu katės šeriamos, tvarkomas kraikas, vandens dubenėliai, plaunamos grindys. Vėliau joms duodami vaistai, jei lieka laiko – šukuojamos, valomos sofos, žaidžiama. Visada stengiamės suteikti kuo daugiau dėmesio globotiniams, su jais pažaisti, pamyluoti, leisti aptvare pažaisti su kitais globotiniais, jų draugais.

      Vidutiniškai, jei dirba visa pamaina (5 žmonės), vienam savanoriui atitenka 3–4 šunys, kitą laiką jis tvarkosi prieglaudos viduje. Pas kates, jei dirba visa pamaina (3 žmonės), atitenka 20 kačių, kadangi jų nereikia vedžioti. Tačiau viskas priklauso nuo to, kiek savanorių yra pamainoje ir ar labiau nori tvarkytis, ar vedžioti.

      Papasakok, kaip atrodo tavo (ir, ko gero, daugelio kitų savanorių) savaitė?

      Šiais metais studijavau ir savanoriavau, į prieglaudą lėkdavau tada, kai turėdavau laisvą rytą ar vakarą ir trūkdavo pagalbos. Ne kartą į pagalbą pasikviesdavau ir draugus, taip vienu šūviu nušaudama du zuikius – jie padėdavo pavedžioti šuniukus, o aš dar ir praleisdavau šiek tiek laiko su draugais. Tačiau prieglauda tapo vienas iš mėgstamiausių, o gal net ir mėgstamiausias mano laisvalaikio praleidimo būdas. „Lesė“ iš savanorių prašo apsilankyti bent kartą per dvi savaites, niekas neverčia eiti, į pamainą užsirašai tada, kada gali. Todėl pasakyti, kaip tiksliai atrodo savaitė negaliu, priklauso nuo to, kiek laiko galiu skirti savanorystei. Jei turiu jo daugiau, ateinu ir kelis kartus per savaitę, jei esu labai užimta, ateinu rečiau.

      Kas sudėtingiausia, skaudžiausia, kai savanoriauji prieglaudoje? Su kokiais iššūkiais kasdien susiduriate?

      Dirbant su nuskriaustais gyvūnais, kiekvieną dieną asmeniškai susiduri su neatsakingų, negalvojančių žmonių elgesio padariniais. Kai ateina žmogus ir atiduoda savo augintinį, būna labai pikta, tačiau šiek tiek slapčia ir džiugu – žinai, kad pas tokius šeimininkus keturkojis negyvens gražaus gyvenimo, o prieglaudoje yra šansas surasti žymiai geresnius namus. Pirmomis savanorystės dienomis būdavo labai sunku ne tik fiziškai, bet ir morališkai. Dauguma šunų nenori grįžti iš pasivaikščiojimo į narvus, todėl kai juos keli, jie tave apsikabina, pradeda inkšti, bučiuoti, prašo, kad nepaliktum. Kiti pro narvų grotas kaišo letenėles ir prašo dėmesio. Tačiau turi lyg išjungti kažkokį mygtuką savyje, užgniaužti visą liūdesį, įkelti keturkojį, uždaryti narvą ir dirbti toliau. Negali bėgioti nuo vieno prie kito prašančio dėmesio, nes tokiu atveju nepadėsi nė vienam. Galbūt skamba beširdiškai, tačiau tokia tikrovė, norint padaryti kuo daugiau ir padėti visiems globotiniams, turi būti tvirtas, dirbti greitai ir nesiblaškyti. Tikriausiai ir kitiems naujokams tai būna viena iš sunkiausių užduočių – susitelkti į darbą ir nešokinėti nuo vieno prie kito, išjungti tą liūdesio mygtuką.

      Iš tiesų, prieglaudoje skaudu labai daug kas, žiūrėti į liūdnas narve gulinčio šuns ar katės akis, žinoti jų istoriją, negalėti suteikti kiekvienam iš jų naujų namų čia ir dabar, matyti atvežtą naujoką su įvairiomis žaizdomis, padarytomis dvikojų, sutikti berniuką, kurio tėvai atidavė į prieglaudą jo šunį... Ir vis dėlto, aš ten atrandu džiaugsmą, kuris man padėjo išgyventi daug blogų gyvenimo etapų. Kai išsivedi keturkojį pasivaikščioti, kai šukuoji katę, jie visi būna tokie besąlygiškai laimingi, užmiršę visą savo praeitį, visas bėdas ir nuoskaudas, viskas, ko jiems reikia, žmogus šalia ir šiek tiek maisto. Pasibaigus pamainai, kai visi pavedžioti, sutvarkyti ir pamaitinti, ramūs nueina miegoti, jauti nuovargį, tačiau ir lyg kažkokį lengvumą savyje.

      Tikriausiai visą gyvenimą prisiminsiu Tinos istoriją. Su drauge kaip tik važiavome į vakarinę pamainą prieglaudoje ir laukėme autobuso stotelėje. Sustojo autobusas, iš jo išlipo jauna kalytė. Išlipo pati viena! Iš pradžių galvojau, kad greitai atsiras šeimininkas, galbūt išlips kitoje stotelėje ir bėgs link kalytės, bet taip neatsitiko. Ji pradėjo blaškytis, buvo tamsu, o aplink daug automobilių, todėl negalėjau palikti jos vienos. Čiupau už antkaklio ir pasiėmiau kartu su savimi. Autobuse visą kelią ji labai ramiai sėdėjo šalia manęs ir važiavo kartu lyg nujausdama, kad dabar viskas bus gerai. Taip ji atsirado „Lesėje“. Kai kalytė būdavo išvedama pasivaikščioti, visą laiką lyg kažko labai ieškodavo, uostinėdavo, žvalgydavosi, blaškydavosi. Po kelių dienų prieglaudos vadovė Vesta išsiaiškino, kad kalytės vardas Tina, o ji pabėgo nuo šeimininko dėl to, nes ieškojo šuniukų, kurie buvo iš jos atimti. Šeimininkui Tinos ir jos šuniukų nereikėjo, todėl likusieji du mažyliai buvo surasti ir jai atnešti. Kokia laiminga buvo Tina! Labai džiaugiuosi, kad visa šeimyna jau rado namus. Visa ši istorija man lyg koks stebuklas, kuris, kad ir klaidžiais keliais, grąžino Tinai jos vaikučius, o kalytė lyg nujausdama išlipo būtent toje stotelėje, kur laukiau autobuso į „Lesę“.

      Skaityti komentarus