°C
      2019 06 20 Ketvirtadienis

      Rašytoja Rasa Sagė: „Lietuva gali tapti ne tik krepšinio ir lazerių, bet ir rašytojų šalimi“

      Nuotrauka: Asmeninis archyvas

      Autorius: Loreta Fokienė
      2019-04-27 11:00:00

      Rasa Sagė - ne tik rašytoja, išleidusi dvi knygas ir šiuo metu rašanti dar kelias, bet ir įdomaus projekto „Rašytojų istorijos" vedančioji. Bendrauti su šia jauna, išmintinga, kūrybinga moterimi, manau, ne man vienai įdomu. Paskaitykite. 

      Tavo pradėtas projektas "Rašytojų istorijos" jau susilaukė nemažai susidomėjimo. Kaip kilo mintis kalbinti rašytojus?

      Rašytojų istorijos gimė iš noro bendrauti. Mes, rašytojai, kaip taisyklė laikomės po vieną, nes rašytojo darbas yra vienišiaus darbas. Tai tik tu ir tavo kompiuteris. Skaitytojus matome retkarčiais, kai surengiame susitikimus su jais, kurie kainuoja nemažai išlaidų ir laiko, todėl jų nebūna daug. Gal todėl, dėl to vienišumo jausmo, tokia populiari yra Knygų mugė - joje bent kartą per metus susitinka visi - ir skaitytojai, ir rašytojai, ir vertėjai, ir iliustruotojai, ir leidėjai.  

      Originali Rašytojų istorijų idėja buvo ne mano, o Sauliaus Bagdono, kuris kuria 1000 istorijų (https://www.facebook.com/1000istoriju/). Kartą vienoje konferencijoje išgirdau Sauliaus pasakojimą apie jo projektą ir labai juo susidomėjau. Ypač patiko šių istorijų formatas - įrašas gyvai feisbuke, be jokio redagavimo, laisvas pokalbis tarsi tarp draugų. Labai įdomus pokalbis vien jau dėl to, kad kalbinamas žmogus turi pasakyti daug originalių, negirdėtų minčių ir papasakoti be galo pamokančią savo paties gyvenimo istoriją. Pasiūliau Sauliui prie jo prisijungti ir panašiai kalbinti rašančius žmones. Esu be galo  jam dėkinga, kad jis nepasakė ne, nors jam ta mintis nelabai patiko (juokiaisi). O man tuo metu, pačioje pradžioje, buvo labai svarbi parama, buvo labai baisu. Atsimenu, kai dariau savo pirmąją tiesioginę transliaciją visa drebėjau ir jaučiausi tarsi per labai svarbų egzaminą. Teko išmokti ir techninę pusę - užsisakyti daugiau interneto, įsigyti telefono laikiklį, išmokti išsaugoti video ir taip toliau. Taip pat reikėjo apsispręsti, kaip anonsuoti, kokius žmones kviesti, kur jų ieškoti, ir taip toliau. Nors atrodo viskas labai paprasta, tačiau suma summarum, teko ne tik išdrįsti tai daryti, bet ir nemažai padirbėti (šypsosi). 

      Dabar mes su Sauliumi darome atskiras istorijas, bet aš dažnai pasižiūriu jo 1000 istorijų, tai yra tikrai įkvepiantys gyvų, nerežisuotų žmonių pasakojimai. 

      Ar teisinga būtų sakyti, kad šiame projekte bendrauji tik su lietuviais rašytojais? Kodėl toks sprendimas?

      Taip, bendrauju tik lietuviais, nes mano tikslas - ištraukti į dienos šviesą lietuvių autorius (juokiasi). Žinai, kokio komentaro dažniausiai susilaukiu iš žiūrovų? Kad jie niekada negalvojo, kad Lietuvoje yra tiek daug įdomių autorių. Ir iš tiesų, po kiekvieno pokalbio jaučiuosi kaip ant sparnų, ir todėl, kad be galo mėgstu kalbėtis apie knygas ir jų rašymą, ir todėl, kad kiekviena rašytojo istorija, kaip ir kiekviena jo knyga, yra  individuali, unikali ir be galo įdomi. Mes turime be galo daug rašančių žmonių, aš net ėmiau galvoti, kad Lietuva gali tapti ne tik krepšinio ir lazerių, bet ir rašytojų šalimi (šypsosi). 

      „Rašytojų istorijų" autoriai – grožinės literatūros kūrėjai ar susitinki ir kitokio žanro rašytojus?

      Stengiuosi rinktis jaunus autorius. Bent jau kol kas daugiausia kalbinu jaunos kartos kūrėjus (matuojant ne autorių amžiumi, bet jų kūrybinio kelio ilgiu). Tokie kūrėjai man pačiai yra įdomiausi, smalsu, kaip jiems sekasi rašyti ir leisti knygas dabar, šiuo mūsų išgyvenamu laikotarpiu. Dar nedrįstu prieiti prie klasikų, nes man atrodo, kad mano paprasti, atviri ir netgi kai kada naivūs klausimai gali juos įžeisti. Juk pas mus sklando mitas, kad rašytojai yra kažkokie ypatingi, jais gimstama, o ne tampama. Taip, galbūt rašytoju ir gimstama, tačiau juo gimus dar reikia juo tapti. Ne visi gimę rašytojais rašo. Todėl, man ypač malonu kalbinti žmogų, kuris visą gyvenimą skaitė ir be galo mėgo rašyti, tačiau niekada nerašė... iki dabar. Tikrai, išgyvename lietuviškos knygos aukso amžių, kaip sakė vienos leidyklos vadovė. Šiuo metu vis daugiau žmonių nusprendžia, kad jie nori ir, svarbiausia, gali parašyti knygą. Ir tai, mano nuomone, yra nuostabu. O knygos žanras yra visiškai nesvarbu. 

      Kaip pasirenki savo projekto herojų? Gal rašytojai ir patys jau nori būti pakviesti dalyvauti?

      Kaip pasirenku? Tiesiog bendraudama, rasdama informaciją apie naujas knygas, kažkur ką nors nugirdusi (juokiasi). Neforsuoju, per daug neplanuoju. Tiesiog pagalvoju - o, būtų įdomu pakalbinti tą ir tą žmogų. Parašau jam arba jai per FB ir nebuvo (beveik) nei vieno, kuris būtų nesutikęs susitikti. Ir nebuvo nei vieno pokalbio, kuriame nebūčiau išgirdusi ką nors naujo, įdomaus, įsimenamo. 

      Būna, kad parašo ir patys autoriai. Pavyzdžiui, ieškojau rašančių žmonių Druskininkuose, deja tokių neradau. Tačiau visai netrukus, tarsi išgirdusi mano mintis, man parašė viena vaikiškos knygos autorė, gyvenanti... Druskininkuose! 

      Jau dabar turiu nemažą sąrašą autorių, kuriuos noriu kalbinti, galvoju imti kalbinti ir nuotoliniu būdu, užsienyje gyvenančius lietuvių autorius.  

      Ar susitikdama su autoriumi būni susipažinusi su jo kūryba? Jei ne, ar buvo taip, kad po pokalbio panorai jo ar jos knygą (-as) perskaityti?

      Kadangi kalbinu vieną autorių per savaitę, nespėju susipažinti su visų kūryba, tačiau būtinai būnu skaičiusi knygos ištraukas ir vieną kitą interviu su autoriumi. Man tai būtina, nes negalėčiau eiti kalbinti žmogaus jo "nepajutusi", turiu žinoti, kaip jis mąsto, apie ką rašo ir panašiai. Tada ir klausimai jam ar jai  gimsta savaime, klausiu daugiausia apie knygą, tačiau kiekvieno žmogaus pasakojimas, atrodo, apie tą patį, būna visai kitoks. Tai man ir patinka - ateiti "tobula rasa", tarsi baltas popieriaus lapas, be jokių išankstinių nuostatų ar suformuotų žinių ir paklausti visko, kas šauna į galvą žiūrint į žmogų ir bendraujant su juo.

      O knygas aš visas perskaitau vėliau. Dažnai autoriai man jas padovanoja, jei ne - nusiperku arba pasiimu iš bibliotekos, nes įdomus dalykas - po rašytojų pokalbių jaučiu kalbintam autoriui tokį artumą, kad būtinai noriu paskaityti jo kūrybą. 

      Pati esi dviejų knygų autorė. Viename knygos pristatyme prisipažinai, kad jau kuris laikas skaitai tik lietuvių autorių knygas. Tai paskatino Tavo rašytojų projektas?

      Tiesa, kai ėmiau rašyti pati, ėmiau skaityti daugiausia tik lietuvių autorių knygas. Ir ne, Rašytojų istorijos gimė vėliau nei mano aistra lietuvių autoriams. Man įdomu, kaip rašo, apie ką rašo lietuviai. Tačiau jų knygas skaitau jau ne kaip paprasta skaitytoja, o kaip "grybautoja" - renku įdomias mintis, išsireiškimus, stengiuosi įsiminti pavykusius minties išdėstymo būdus ir panašiai. Esu nuolatinėje rašymo mokykloje. Be abejo, tą patį galima būtų daryti ir su užsienio autorių kūryba, tačiau neturiu tiek laiko, kad perskaityčiau visas lietuvių autorių knygas, todėl tenka rinktis, ką skaityti, o man įdomiausia lietuviai. 

      Gal ne visai korektiškas klausimas apie simpatijas. Ką iš savo skaitytų lietuvių autorių knygų rekomenduotum? Kodėl?

      Rekomendacijos yra labai geras, tačiau labai individualus dalykas. Juk vienam skaitytojui mano mylima knyga gali būti niekalas, o kitam - lobis kaip ir man, arba atvirkščiai. Kartą žiūrėjau laidą, kur žymūs ir protingi žmonės rekomendavo sąrašą knygų, kurias turėtų perskaityti kiekvienas. Klausiau labai įdėmiai, pasiruošusi rašiklį, pasiruošusi papildyti savo žinių bagažą... ir nieko neužsirašiau. Neužsirašau todėl, kad visi penki pranešėjai aistringai papasakojo apie penkias knygas, kurios, jų nuomone, yra labai svarbios, pačios svarbiausios, tačiau nei viena iš jų nebuvo paminėta du kartus. Po to karto supratau, kad skonis knygoms yra be galo individualus ir netgi laikinas dalykas. Šiuo metu valau knygų lentynas ir atiduodu senas knygas. Kelias grąžinau mamai, nes ji jas kažkada labai brangino. Tačiau atsivertusi jas skaityti dabar, ji negalėjo perskaityti nei vieno puslapio. Ta, ypatingoji, knyga paseno ir tapo visiškai nebeįdomi. Taip, turbūt, galima pasakyti apie kiekvieną knygą - visoms knygoms yra savas laikas ir savas skaitytojas.  

      Dabar, žinodama tai, nedrįsčiau rekomenduoti nei vienos knygos, prieš tai neišsiaiškinusi skaitytojo skonio, jo lūkesčių, klausimų, požiūrio į gyvenimą ir panašiai. 

      Kaip manai, ar lietuvių autorių knygos galėtų tapti filmais?

      Galėtų. Ir turėtų. Yra tikrai puikių papasakotų istorijų. Filmas yra ateitis, dauguma žmonių mieliau pasižiūrės filmą. Tikiu, kad ateityje sulauksime nemažai pagal lietuvių autorių knygas pastatytų filmų. 

       

      Ar daug šiais laikais Lietuva turi rašančių žmonių? Gal yra koks bendras visiems autoriams lietuviškas bruožas, atsispindintis jų kūryboje?

      Galbūt dėl to, kad aš šiuo metu bendrauju ir domiuosi rašančiais žmonėmis, man atrodo, kad jų be galo daug. O kiek dar yra svajojančių parašyti knygą, tačiau net nepradėjusių? Arba pradėjusių, bet nepabaigusių, arba pabaigusių, bet nerandančių leidėjo? Kasmet Lietuvoje išleidžiama apie 3000 knygų, o kiek jų dar neišleidžiama? Tūkstančiai, o gal net dešimtys tūkstančių. Kas būtų, jei jos visos būtų išleistos? Neišvengiamai padaugėtų skaitytojų (juk visi turi draugų ir giminių, kurie būtinai perskaitys knygą), bet sumažėtų tiražai. Tačiau man atrodo, kad visiems turi būti leista kurti. Atidarykime šliuzą, kuris laiko mūsų kūrybiškumą. 

      O lietuvių kūryboje aš pastebiu daug poezijos, daug mistikos, daug subtilių jausmų, daug savi-refleksijos, daug filosofijos ir netgi religijos. Lietuviai rašo, tarsi dainuoja, tarsi svajoja ar medituoja. 

      Ar pati kaip autorė norėtum būti „Rašytojų istorijų" heroje?

      Norėčiau, kodėl ir ne (šypsosi). Tik problema ta, kad mūsų rašytojai nėra labai įdomūs žiniasklaidai. Gal dėl reitingų, gal dėl kažko kito. Bet man labai patinka kalbėti apie knygas, taigi labai mielai pasikalbėčiau ir apie savo. Esu tokia pati kaip ir visi kiti rašytojai, visi mielai kalba apie savo knygas, kaip man jau teko įsitikinti (šypsosi).

      Kas Tau smagiau: pačiai klausinėti savo herojų, ar sulaukti klausimų apie save ir savo kūrybą?

      Man smagūs abu dalykai. Kai manęs klausia, tada aš galiu tarsi pati sau patvirtinti savo mintis, įvardindama jas viešai ir garsiai, ir aišku, sulaukti skaitytojų susidomėjimo. Tačiau labai patinka būti ir kitoje barikadų pusėje - kalbinti. Tačiau nežinau, ar galėčiau kalbinti pagal griežtą scenarijų, man mieliausias neformalus, atviras, originalus pokalbis. Be abejo, kiekvienam pokalbiui reikia pasiruošti, tačiau mano gerasis pavyzdys yra laida "Stambiu planu". Jos vedėjas sugeba palikti erdvės pašnekovui ir tada pokalbis teka tarsi savaime.  Turiu svajonę kada nors sudalyvauti šioje laidoje kaip pašnekovė (šypsosi).

      Ačiū už pokalbį.

      Skaityti komentarus