Nustojęs gerti prisiekdavau sau, kad daugiau niekada to nedarysiu, bet po kurio laiko vėl pradėdavau. Taip ir nesuvokiau, kodėl aš taip elgiuosi. Užgėrimai pradėjo dažnėti, tęsėsi po savaitę, dvi. Pradėjau smurtauti šeimoje. Sumušiau žmoną, atsidūriau probacijoje. Čia susipažinau su mano mokytoja Rima, išklausiau paskaitą, suvokiau ką ji kalba, bet laikiausi savo nuomonės. Žinojau, kad negerai darau, bet galvojau, kad pats susitvarkysiu su savo priklausomybe. Kurį laiką, kaip visada, alkoholio nevartojau, kol vieną gražią dieną apsiverčiau su vilkiku Lenkijoje, vos neužmušiau žmonių. Lenkijoje mane nuteisė ir vėl atsidūriau probacijoje.

Štai dar vienas įrodymas, kaip aš pats „moku“ susitvarkyti su alkoholiu. Po šio įvykio, nusprendžiau, eilinį kartą, nevartoti alkoholio, lankiausi AA susitikimuose, bet vėl nutrūkau. Pridariau tiek nesąmonių, sudaužiau mašiną, susimušiau su kaimynais ir vėl patekau į policijos nuovadą.

Po šio įvykio pats atėjau į probaciją pas blaivybės mokytoją Rimą, paprašiau pagalbos. Rima sutiko man padėti. Pasakiau sau: darysiu viską, ką lieps, bet dėl alkoholio už grotų nesėsiu. Pradėjau lankyti paskaitas, konsultavausi, skaičiau man duotą literatūrą, gilinausi į rusų mokslininko G. Šičko metodą, rašiau anamnezę, dienoraščius prieš miegą. Buvo labai sunku, gilinausi į žinias apie blaivybę, sobriologiją, perskaičiau Dalios Skunčikienės Blaivybės Akademijos išleistą knygą „Šičko metodas“, S. Zaicevo „Mano alkoholizmas“ ir Maksimaliečio M. Gabrilavičiaus „Totali blaivybė, totali kontrolė“, S. Zaicevo „Kopriklausomybė arba menas mylėti“. Tiek knygų nuo vaikystės nebuvau perskaitęs.

Jei mus mokykloje būtų mokę, kad reikia gyventi blaiviai, kad alkoholis yra narkotinis nuodas, jei būtų aiškinę, kaip jis veikia žmogaus organus, o svarbiausiai - protą, aš niekada nebūčiau pylęs šių nuodų į savo organizmą. Taigi, pradėjau su savimi dirbti, lavintis, save laužyti, pradėjau lįsti į šaltą vandenį, tokiu būdu stiprindamas savo valią ir „gydydamas" savo protą. Supratau, kad mano problema yra psichinis sutrikimas, iškreiptas melagingais įsitikinimais apie alkoholio naudą. Rašydamas dienoraščius aš pakeičiau klaidingus įsitikinimus ir visas anksčiau darytas mąstymo klaidas. 

Dabar mano gyvenimas nušvito kitomis spalvomis. Dingo mintys apie atsipalaidavimą alkoholio pagalba. Atsirado naujų pomėgių, hobių, naujas blaivių draugų ratas. Susipažinau su A. Chrominu ir aktyviai įsitraukiau į blaivybės organizacijos veiklą. Dar prieš metus būčiau nepatikėjęs, kad galėčiau dalyvauti blaivybę skleidžiamoje veikloje „OPTIMALISTAS". Šiuo metu man patinka dalyvauti organizacijos renginiuose. Naujuosius metus sutikau visiškai blaiviai su žmona ir vaikais. Niekada nemaniau, kad taip pasikeisiu, kad mąstysiu blaiviai ir kovosiu už blaivybę, eisiu su vėliava už blaivią Lietuvą Gedimino prospektu, vaikus mokysiu blaiviai gyventi, švęsti šventes blaiviai.

Manęs niekas nemokė gyventi blaiviai, visada buvo kalama į galvą „reikia GERTI SAIKINGAI, SU PROTU, KULTŪRINGAI“. Dabar aš žinau ir esu įsitikinęs, kad neįmanoma saikingai vartoti narkotikus, gerti su protu. KAIP GALIMA SU PROTU VARTOTI NARKOTIKĄ? Tik laiko klausimas, kada saikingas vartotojas taps alkoholiku.

Noriu padėkoti probacijos tarnybai ir joje dirbančiai priklausomybių specialistei Rimai, kad suteikė man galimybę pasirinkti kitokį gyvenimą – blaivų, sveiką, be svaigalų.

Jei nebūčiau pakliuvęs į probaciją, niekada nebūčiau savęs pakeitęs. Būčiau, geriausiu atveju, pakliuvęs už grotų dėl savo nesąmonių arba tiesiog žuvęs nuo alkoholio po eilinio išgėrimo.

Dėl alkoholio tiek prisikentėjau, tiek jis man pridarė problemų, skolų, nesutarimų šeimoje! Vartodamas alkoholį susargdinau savo šeimą. Žmona serga kopriklausomybe. Ačiū probacijos tarnybai, kad yra programa susirgusioms žmonoms, kurią veda Rima. Tai šeimyninių santykių korekcija. Mes kartu su žmona konsultuojamės, ji eina į moterims skirtą kopriklausomų santykių korekcijos programą. Mes vaikštome į programą, nes norime išsaugoti mūsų santykius. Mūsų santykiai kasdien vis gerėja, džiaugiamės, kad pagaliau radome išeitį iš šio užburto rato.

Gaila, kad mano tėvai neturėjo tokios galimybės, kokią aš turiu. Abu tėvai mirė nuo insultų. Tėvas mirė nuo alkoholio ir tabako sukelto insulto, o mama nuo psichotropinių vaistų, vadinamų raminamųjų, kurie gydo, atseit, žmogaus protą. Mamai taip pat buvo kopriklausomybė. Dėl visų pergyvenimų, dėl to, kad tėvas labai gėrė ir aš jos nedžiuginau. Tai štai ką alkoholis padarė mūsų šeimai. Aš tėvo nekaltinu: juk ir jo niekas nemokė gyventi blaiviai. Žmonių sąmonėje jau nuo seno susiformavusios nuostatos, kad reikia gerti saikingai, kultūringai, protingai. Štai taip vyksta žmonių programavimas iš kartos į kartą, genai silpnėja, žmonės greičiau virsta alkoholikais. Aš ištrūkau iš šito pasmerkto rato. Ačiū!"

Šiuo metu Regimantas apdovanotas Blaivybės pažymėjimu, yra klubo pirmininkas, veda grupinius susirinkimus probojamiesiems, padeda bendraminčiams eiti blaivybės keliu, laisvadieniais grūdinasi eketėje, savo pavyzdžiu patraukia daugiau probuojamųjų patikėti savo jėgomis ir keistis, naudotis šia unikalia pagalba, kurią suteikia Vilniaus apygardos probacijos tarnyba. Sveikos gyvensenos gretos vis pildosi.