°C
      2019 06 20 Ketvirtadienis

      M. Kvietkauskas: įvedant saugiklius, būtina išsaugoti žodžio laisvę

      Nuotrauka: BNS nuotr.

      Autorius: BNS informacija
      2019-01-14 10:00:00

      Naujasis kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas sako, kad įvedant saugiklius dėl draudžiamos skelbti informacijos, privalu išsaugoti žodžio laisvę ir nepereiti „į perdėtą politinę kontrolę".

      Jis žada siekti, kad būtų didinami ne tik kultūros darbuotojų atlyginimai, bet ir jų kompetencijos bei bendras kultūros lygis.

      Per mažiau nei dvejus šiai Vyriausybei likusius metus ministras nori „padėti gerus pagrindus" strateginiams pokyčiams kultūros srityje, kurie, anot jo, didintų darbuotojų pasitenkinimą finansine situacija, pačiu darbu, o visuomenė pajustų „jog kultūra traukia dalyvauti, kad yra įdomu".

      Jis sako nestabdysiantis kultūros paveldo, žiniasklaidos rėmimo modelių pertvarkų, taip pat tikisi baigti diskusijas dėl Lukiškių aikštės memorialo, užtikrinti, kad būtų pradėtas kompleksiškai tvarkyti Gedimino kalnas. Be kita ko, jis sieks, kad Vilniuje būtų įsteigtas Lietuvos žydų kultūros muziejus.

      Anot M. Kvietkausko, jau šiemet kultūros darbuotojų atlyginimai gali vidutiniškai kilti ne 75-iais, kaip planuota, o 90-čia eurų. Tuo pačiu ministras ragina neskirstyti kultūros į „aukštąją" ir į „Naisių kultūrą" – anot jo, populiariosios kultūros formos šiuolaikinėje visuomenėje taip pat turi būti skatinamos.

      „Stengsiuosi kurti bendruomenės pasitikėjimo ryšius, grįstus demokratija. Jei argumentuoju, nereiškia, kad diktuoju", – interviu BNS sako M. Kvietkauskas, reaguodamas į kolegų pasisakymus dėl kartais galbūt pernelyg karštai vykstančių diskusijų.

      - Kai kurie jus pažįstantys žmonės buvo nustebę ne dėl to, kad jums siūlomas ministro postas, bet kad jūs sutikote. Kodėl einate į šias pareigas, kokie bus pirmieji darbai?

      – Man ši sritis yra labai svarbi, joje pats veikiu. Man ne vis tiek, kaip klostysis svarbūs sprendimai. Rengiami strateginiai dokumentai – strategija „Kultūra 2030" paskelbta svarstyti, ją reikia baigti rengti, Kultūros politikos pagrindų įstatymas ir daug klausimų – supranti, kad jie veiks ir tavo paties, ir bendruomenės gyvenimą. Man šie klausimai atrodo svarbūs. Gavau ir labai daug kultūros žmonių palaikymo, skatinimo, kad situacija yra įtempta ir kažkam reikia imtis tų darbų. Apsisprendimas nelengvas, gaila palikti akademinę lituanistiką.

      Pirmasis manęs ministerijoje laukiantis posėdis – dėl Gedimino kalno situacijos: Nacionalinio muziejaus pristatymas dėl dabartinės padėties, dėl neįvykusio viešojo pirkimo, dėl planuojamų kompleksinio tvarkymo darbų.

      Kitas aktualus dalykas – kaip jau minėjau, Kultūros strategijos svarstymas, esminė peržiūra, tinkamas parengimas. Tikrai grįšime prie jos nauju žvilgsniu, ją reikia sustiprinti. Ir, aišku, kultūros sferos darbuotojų atlyginimų klausimai. Akivaizdi problema – tai vieni mažiausių viešajame sektoriuje atlyginimų, atsiliekantys nuo švietimo darbuotojų, jau nekalbant apie vidutinį darbo užmokestį. Žmonės yra aukštos kvalifikacijos, kas bebūtų – muziejininkai, teatralai, muzikantai, o atlyginimai yra neadekvatūs. Tai būtina spręsti.

      – Gal galite atskleisti, kas bus jūsų politinėje komandoje, ar kviesitės su buvusia ministre dirbusius žmones?

      – Kandidatūrų yra, komanda formuojama, jos tikrai turėtų atsirasti per artimiausias savaites. Profesionaliojo meno, kultūros paveldo ir teisės bei investicijų sferos reikalauja skirtingų kompetencijų. Čia yra trys pagrindinės sferos, kuriose turėtų būti viceministrai, dalis komandos narių jau ateina. Reikia atsinaujinimo, kita vertus, reikia ir darbų tąsos – siekiu derinti abu šiuos dalykus.

      – Esate iš akademinio pasaulio, mažiau susijęs su politika – ar tai netrukdys bendraujant su Seimu? Tai buvo viena iš didžiausių buvusios vadovybės problemų, pasiūlymai neretai būdavo atmetami.

      – Turiu gana nemažą bendravimo, dalyvavimo politinėje aplinkoje patirtį. Kaip instituto vadovas esu dalyvavęs įvairiuose formatuose – ir Vyriausybės posėdžiuose, ir Seimo komitetų darbe rengiant įvairius teisės aktus. Negaliu pasakyti, kad ta politinė terpė man nauja.

      Kaip savo teigiamybę galiu įvardinti, kad būdamas filologas, lituanistas gebu kalbėti argumentų kalba: argumentuoti, įtikinti, diskutuoti, ginčytis. Manyčiau, kad tai – vienas svarbiausių bet kurio politinėje sferoje veikiančio žmogaus įgūdžių.

      – Kolegos be teigiamų jūsų savybių nurodė ir „karštą" būdą bendraujant su komanda. Ar ir tai netrukdys darbui?

      – Man kartais patinka diskutuoti, pasiginčyti, patinka tas minčių susirėmimas – gal dėl to kartais pasirodo, kad aš pernelyg karštai argumentuoju. Bet, mano supratimu, aš taip pat esu bendruomenės žmogus, tikrai stengiuosi kurti bendruomenės pasitikėjimo ryšius, grįstus demokratija. Jei argumentuoju, nereiškia, kad diktuoju.

      – Seime šią kadenciją mažiausiai dešimt kartų teiktos pataisos be konsultacijų su bendruomene, vienaip ar kitaip varžančios žiniasklaidos laisvę. Galbūt imsitės ekspertus telkiančio vaidmens rengiant įstatymus, kad būtų išvengta nesusipratimų?

      – Tokie bendri tikslai yra gana akivaizdūs: visuomenės informavimo laukas yra kiek pakitusioje situacijoje, susiduriama su informaciniais karais, su įvairiausiomis propagandos grėsmėmis, atsiranda poreikis ir į Europos Sąjungos, ir į mūsų nacionalinės erdvės kai kuriuos dalykus žvelgti šiek tiek atsakingiau, turėti šiek tiek daugiau saugiklių. Aišku, kartu yra svarbu, kad dėl to nenukentėtų žodžio laisvė, demokratija, kad iš gynybos nepereitumėme į perdėtą politinę kontrolę. Čia yra kertinė diskusija, reikia ieškoti tokių sprendimo būdų, formuluočių, kurios leistų viešąją erdvę apsaugoti, o kartu išlaikyti žodžio laisvę. Esu nusiteikęs diskutuoti su žiniasklaidos atstovais (ministerijoje veikia Medijų taryba), ieškoti sprendimų, kurie nesukeltų grėsmės. Bet kartu man atrodo, kad žiniasklaidos sferos nuogąstavimus kartais irgi reikia sklaidyti.

      – Kai kurie jūsų kolegos sako sunkiai įsivaizduojantys jus vykdantį „Naisių" kultūros programą. Ar ketinate daugiau dėmesio skirti aukštajai kultūrai, ar populiariajai?

      – Man atrodo, neteisinga priešinti – aukštoji kultūra, žemoji kultūra, „Naisių kultūra". Yra skirtingos kultūros formos: profesionaliojo, aukšto lygio auditorijos kultūra, bet ir populiarioji kultūra, kuri taip pat gali būti ir kokybiška, ir nekokybiška, gali būti lavinanti, bet gali būti ir bukinanti. 

      Jei žiūrėtume, kaip skirtingomis formomis kurti europietiškesnę visuomenę, gal dalis išankstinių atsiribojimų, kad populiariosios formos mums neturėtų rūpėti, turėtų šiek tiek ištirpti. Juk galime turėti kokybišką, gerą lietuvišką populiariąją muziką, kurioje skamba ne tik tušti žodžiai ar banalūs akordai, bet ir prasmė. Tokių pavyzdžių yra, aš esu už tokią populiariąją kultūrą ir nenorėčiau jos priešinti su aukštąja.

      – Ar palaikote „valstiečių" iniciatyvą keisti visuomeninio transliuotojo valdymo principus, steigti valdybą, trumpinti tarybos narių kadencijas, keisti tarybos formavimo tvarką?

      – Esu informuotas, kad projektas teikiamas Seime, bet man dar reikia su juo susipažinti.

      – Ankstesnis Vyriausybės pažadas buvo, kad 2019-aisiais kultūros sektoriaus darbuotojų vidutiniai atlyginimai, prisidedant savivaldybėms, kils 75 eurais. Kultūrininkai siekė, jog algos kiltų 150-čia. Ar tai įmanoma?

      – Pagal naujausius skaičiavimus, jei neklystu, atlyginimai 2019-aisiais turėtų kilti šiek tiek daugiau, nei anksčiau planuota – apie 90-čia eurų. Bet jie vis tiek atsilieka nuo švietimo darbuotojų, atsiliks ir toliau maždaug 100 eurų. Tad, be abejo, lūkesčiai pagrįsti. Yra ir įsipareigojimas, kad tai yra spręstina problema, Vyriausybėje sukurta komisija svarsto ilgalaikį atlyginimų didinimą viso viešojo sektoriaus darbuotojams. Aš sieksiu, kad ta problema būtų kuo palankiau kultūros žmonėms sprendžiama.

      Bet yra kitas dalykas – kad valstybės lėšos nebūtų tiesiog išbarstytos fiksuojant esamą situaciją, be jokio naujo proveržio. Atlyginimų didinimas turėtų eiti kartu su klausimu, kaip mums pagerinti kultūros lygį, paslaugas, prieinamumą ir centruose, ir regionuose. Didžioji kultūros įstaigų dalis yra savivaldybėse. Reikia ieškoti lanksčių sprendimų, nes savivaldybė savivaldybei nelygi. Reikia atrasti būdų, kaip geriau veiktų kultūros įstaigų tinklas, kad kultūros lygis ūgteltų, kultūros darbuotojų kompetencijos pagerėtų, kad matytųsi nauda visiems. Reikia siekti to kartu su kokybės gerinimu.

      – Kaip kelsite tą kultūros kokybę?

      – Dabartinėje strategijoje planuojama, kad dalis nacionalinio lygmens institucijų taptų kompetencijų kėlimo centrais savo sričiai, tai iš dalies ir veikia. Mano supratimu, reikėtų žiūrėti dar kompleksinio sprendimo, kaip galėtų atrodyti skirtingų sričių kompetencijų kėlimo sistema, galėtų būti tam tikros stažuotės, šiuolaikiškų žinių ir įgūdžių, reikalingų tam tikrai kultūros sričiai, paketas, kuris siūlomas kvalifikacijoms tobulinti – kas jį galėtų geriausiai teikti, atsakymo aš dabar tikrai neturiu.

      – Ar pritariate buvusiems Vyriausybės planams vienaip ar kitaip jungti lituanistinius institutus, tarp jų – ir jūsų vadovautą Lietuvių literatūros ir tautosakos institutą?

      – Veiklos sinergiją patys lituanistiniai institutai yra pradėję kurti. Bet čia, kaip su įvairiausiais centralizacijos modeliais – labai nesinori mechaniškos centralizacijos tik dėl taupymo, svarbu, kokie tikslai. Labai svarbu, kad išliktų stiprūs mokslo centrai, kolektyvai, kad jie nepradėtų irti. Lituanistiniai institutai per tarptautinį MOSTA vertinimą buvo įvertinti tikrai labai aukštais balais. Pažvelgus tarptautinių ekspertų akimis, negalime sakyti, kad čia yra kažkoks atsilikimas, problemos, kurias reikia dabar radikaliai spręsti.

      Galbūt galima spręsti bendradarbiavimo klausimus asocijavimosi būdu, kuris sutampa su pačių kolektyvų noru.

      – Gedimino kalno tvarkymu besirūpinančiam Nacionaliniam muziejui išsakyta nemažai kritikos. Ar nesvarstote, kad tuo galėtų užsiimti kuri kita įstaiga, ar pati ministerija?

      – Svarstymų yra įvairių, kas galėtų geriausiai tuo užsiimti. Aišku viena, kad kalnas būtų sutvirtintas ilgam laikui, reikia kompleksinių priemonių ir gerų, pagrįstų geologinių, inžinerinių tyrimų, taip pat papildomų tyrimų iš kultūros paveldo pusės – visi šie dalykai turi susijungti. Nes tokio pavyzdžio, tokios ypatingos kalvos su pilimi, tokios situacijos Europoje nėra, nelabai yra ir kitur pasaulyje. Turime atrasti savo sprendimą, tad tai – iššūkis, inovacija, kuri reikalinga Lietuvai. Mano manymu, reikia ir naujos ekspertizės, bet reikia nedelsti. Čia negalime nuleisti rankų, reikia telktis visiems: Nacionalinis muziejus, geologai, įmonės, kurios turi tam kompetencijos.

      – Pernai paviešinti „darbiniai" ministerijos planai optimizuoti teatrų tinklą, vėliau jie buvo paneigti. Ar imsitės teatrų, muziejų tinklo pertvarkos?

      – Planai, kurie buvo paskelbti, mano žiniomis, buvo tik svarstymų stadijos. Tokie modeliai, kokie pasirodė viešojoje erdvėje, tikrai pernelyg radikalūs. Klausimas dėl kultūros įstaigų tinklo spręstinas, reikia žiūrėti, kaip įstaigos sąveikauja, ypač savivaldybių lygmeniu. Bet situacija skirtinga: vienur turime puikiai veikiančias įstaigas, jų tinklą, kitur matome stagnaciją. Vieno principo – kad tik absoliuti centralizacija, sutelkimas į didelius darinius yra atsakymas – aš tokios nuomonės nepalaikyčiau.

      Pažiūrėkime, yra skirtingų bibliotekų: yra puikiai veikiančių, renovuotų savivaldybių viešųjų bibliotekų, kurios net ir nelengvomis sąlygomis puikiai veikia. Tarkime, kad ir Lazdijų viešoji biblioteka, ten neseniai teko lankytis – ji veikia ir kaip kultūros centras – miesto centre, renovuotas pastatas su labai įvairiomis erdvėmis, su bendruomene, kuri telkiasi. Matau nemažai tokių pavyzdžių, kur tokie dalykai padaryti, tad jie tikrai įmanomi. 

      Svarbu, kad kultūra iš didžiųjų miestų, centrų taip pat būtų prieinama platesnei žmonių daliai. Tam prasidėjo „kultūros paso" programa, pirmasis etapas įgyvendintas, laukia svarbus antrasis etapas vyresnėms moksleivių klasėms. Ši programa nuteikia viltingai. Man atrodo, kad muziejai taip pat turėtų labiau skatinti įsitraukti jaunimą, labiau traukti vaikus, tapti patrauklesni. Jei centrai patrauklūs, jei jie pritraukia daugiau jaunąją kartą, nebūtinai pagal privalomąją švietimo programą, didėja ir lankytojų srautas, jie taip pat tampa patrauklesni į Lietuvą atvykstantiems turistams.

      – Kultūrinė žiniasklaida nepatenkinta, kaip jos rėmimą vykdo Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas. Svarstyta, kad tuo galėtų rūpintis kuriama Žiniasklaidos taryba. Ar šioje srityje ką nors keisite?

      – Aš dalyvauju šiose diskusijose seniai, pažįstu šią sistemą iš kultūrinės žiniasklaidos pusės. Dar man būnant Kultūros ministerijos kolegijoje iškilo idėja dėl Žiniasklaidos tarybos steigimo, aš ją tikrai palaikiau – toliau mano nuomonė išlieka nepakitusi, manau, kad tokio modelio atsiradimas būtų teigiamas žingsnis. Aš palaikyčiau šią kryptį, kad atsirastų nauja institucija su naujomis žiniasklaidos rėmimo programomis, kurios reikštų efektyvesnę paramą skirtingoms žiniasklaidos sritims, bet ne kokius nors kontrolės siekius.

      Visada norisi didesnio finansavimo. Antra, pats modelis, kai kultūrinė žiniasklaida kasmet vis iš naujo teikia panašius projektus, negali planuoti ilgesnės perspektyvos, yra ydingas. Kaip ir Lietuvos mokslo taryboje funkcionuoja ilgalaikių projektų rėmimo sistema, taip ir kultūrinei žiniasklaidai reikia bent trejų metų trukmės projektų, kad leidinys galėtų planuoti savo veiklą ilgiau, bet su tarpiniais atsiskaitymais. Tai būtų svarbu.

      – Ar tęsite kultūros paveldo pertvarką? Ar palaikote pasiūlytą modelį, kai gerokai daugiau paveldosaugos funkcijų būtų atiduota savivaldai?

      – Taip, naujo paveldosaugos modelio kūrimo darbo grupė veikia. Aišku, yra skirtingos sferos, ką galima patikėti savivaldybėms, ko ne. Mano supratimu, problema yra tam tikrų funkcijų susipynimas: teisės aktų kūrimo, paveldo vykdymo ir stebėsenos, inspektavimo. Reikėtų šią sferą aiškiau reguliuoti, atskirti funkcijas.

      Diskusijos laukia. Aš nemanau, kad šioje sferoje įmanoma padaryti viską, ko reikėtų, per dvejus metus. Bet šia kryptimi reikėtų judėti. Man atrodo, ši sritis ankstesnių ministerijų vadovų buvo pernelyg palikta savieigai.

      Negalėčiau duoti tikslaus atsakymo, bet nei absoliuti centralizacija, nei absoliuti decentralizacija nėra receptas.

      – Ar bus skirtos lėšos Lukiškių memorialo laisvės kovotojams Vilniuje, ar pats palaikote laimėjusį „Laisvės kalvos" projektą? 

      – Kiek suprantu, dar laukiama teisinių sprendimų, vyksta teismų procesai, dėl šio projekto yra iškilę ir paveldosauginių klausimų. Mano, kaip ministro, nuomonė priklausys nuo teisinių sprendimų.

      Šis projektas galimas. Ar būtų galima galvoti apie dar kokią nors alternatyvą – palikčiau atvirą klausimą. Projektų svarstymo metu išryškėjo bendresnė problema: negalime susitarti dėl centrinių, vienijančių atminties simbolių. Nuomonės yra labai prieštaringos, o simbolis turėtų vienyti.

      Jei nėra sutarimo – galbūt kartais taip ir geriau (nieko nestatyti – BNS). Bet kartu tai rodo ir negalią susitarti. Tarpukario Vilniaus visuomenė ilgai diskutavo dėl Adomo Mickevičiaus paminklo. Diskutavo iki pat Antrojo pasaulinio karo pradžios, taip ir nesugebėjo nieko pastatyti – liko subombarduotos plokštės, paskui atgulusios prie Gedimino Jokūbonio sukurto Mickevičiaus paminklo. Diskutuoti galima labai ilgai, bet sprendimo radimas rodo, ar mes esame brandūs savo pačių istorijos vertinimui. Tikiu, kad vienijantis sprendimas vis tiek atsiras. O gal, kai bus pastatytas įvertinimui dabar kuriamo Andriaus Labašausko projekto modelis, pasirodys, kad viskas jau yra gerai.

      – Jūsų domėjimosi sritis – Vilniaus, Lietuvos daugiatautė kultūra. Galbūt ketinate didesnį dėmesį skirti tautinių mažumų kultūriniams poreikiams, naujiems projektams? Ar nemanote, kad šioje srityje atveriame kelią kaimyninių valstybių įtakai per kultūrinius renginius?

      – Lietuva savo daugiakultūriškumu stipri. Skirtingų tautų solidarizavimasis, tapatinimasis su Lietuva daro mus stipresnius ir padeda atsispirti išorinėms grėsmėms. 2020-ieji paskelbti Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais. Yra daug svarbių mūsų istorinei atminčiai klausimų, svarbių projektų. Manau, kad turėtų Vilniuje atsirasti ir šiuolaikiškas, modernus Holokausto atminties ir Lietuvos žydų kultūros muziejus. 

      Savaime suprantama, daugiau kultūrinių sąlyčių turėtų būti su Vilniaus kraštu, su lenkų, rusų, kitomis bendruomenėmis. Kultūra yra tas saitas, padedantis peržengti nesusipratimus, stereotipus, sukuria žmonių ryšius. 

      Populiariosios kultūros formos – muzika, filmai – taip pat labai svarbios, kad kurtumėme savo pasakojimą, suprantamą ir jauniems žmonėms, išeivijai, galbūt užsieniečiui, kuris pradeda gyventi Lietuvoje ir nori surasti sąlytį su Lietuvos kultūra. Yra daug sklaidos būdų, bet tikrai reikia galvoti apie įvairias formas.

      – Ar reikėtų atgaivinti buvusią Vilniaus Didžiąją sinagogą? Kas galėtų atsirasti šioje vietoje?

      – Vizija, kad galėtų atgimti Didžioji Vilniaus sinagoga, yra didinga. Yra tarptautinių ekspertų, kad būtų galima eiti tam tikro atminties įamžinimo kryptimi atlikus archeologinius tyrimus. Tačiau tai reikalautų labai didelių investicijų. Manau, būtų nerealu apie tai galvoti be kitų, ne tik valstybinių, finansavimo šaltinių. Yra tarptautinių ekspertų vertinimų, kad būtų galima eiti Didžiosios sinagogos, kaip atminties vietos įamžinimo kryptimi, nesiimant paties atstatymo.

      Yra ir kitas planas – buvusios Vilniaus geto bibliotekos Žemaitijos gatvėje rekonstrukcija. To labai seniai apleisto pastato tvarkymo darbai jau pradėti, tikiu, kad jis turėtų atgyti. Manau, kad Vilniuje tokios institucijos, ne tik Holokausto, bet ir gyvosios žydų kultūros atminčiai, reikėtų.

      – Ar palaikote televizijos priežiūros institucijų nuomonę, kad serialą „Simpsonai" reikia drausti rodyti dienos metu?

      – Vargu, ar visada draudimai yra geriausias būdas. Klausimas, ar galime vietoj to pasiūlyti kokybišką turinį? Šiuolaikinė vaikų karta labai įninka į mobiliuosius telefonus, nepakelia akių, klausimas, kas gali juos patraukti kitur. Ar gali juos patraukti moderniai veikiantis muziejus, kuris interaktyviai supažindina su mūsų istorija, kultūra? Manau, kad gali. Aš manau, kad vaikai dalyvauja šiuolaikinėje kultūroje ir turi dalyvauti joje visokiomis formomis.

      – Dėkui už pokalbį.

      Naujienų agentūros BNS informaciją skelbti, cituoti ar kitaip atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei tinklalapiuose be raštiško UAB "BNS" sutikimo neleidžiama.

      Skaityti komentarus