Ar gali būti blogi klausimai?

Mus mokė, kad negali būti blogų klausimų. Žurnalistikoje mokė neklausti "ar", bet klausti "kaip", "kodėl". O praktikoje matau, kad netgi "ar" klausimas, paklaustas laiku ir vietoje gali priversti žmogų susimąstyti. Negali būti blogų, kvailų klausimų. Yra kartais juokingi, naivūs klausimai, bet jeigu dirba profesionalas, jis žino, kad toks klausimas yra reikalingas, netgi jeigu kam nors jis atrodo juokingas. Aš tikiu, kad viskas, kas pas tave ateina, kas tau nutinka, tu pats  esi užsitarnavęs ir tai yra tavo. O jei tai tave dirgina, erzina, vadinasi paliečia tavo kertelę, kurios tu nenori matyti. Kaip prigrūsto stalčiaus - nenori atidaryti. O kai nenori kažko daryti, visada lengviausias būdas yra kaltinti aplinką. Todėl jei išgirsti klausimą, kuris tau nepatinka, reikia labai pasižiūrėti, kas ten tau nepatinka ir kodėl. Ir ne tik su klausimais, tas pats yra su sutiktais žmonėmis, situacijomis.

Ar žurnalistikos studijos visada buvo tavo svajonė?

Atsimenu, kada pradėjau svajoti būti žurnaliste. Nuo vaikystės labai daug skaičiau knygų, tiesiog rijau. Ir natūraliai man neblogai sekėsi rašyti. Man patiko rašyti rašinėlius, lietuvių kalbos mokytoja juos gyrė ir skaitė visai klasei. Jau trylikos metų būdama labai aiškiai žinojau, kad noriu rašyti. Po truputį pradėjau rašyti į įvairius savo amžiaus laikraštukus, žurnaliukus, gaudavau pirmąjį honorarą. Tai buvo labai smagu ir svarbu, kai tavo, paauglio, išraiška pripažįstama. Tai labai padrąsino, kad galiu tai daryti. Kai reikėjo stoti, man nebebuvo jokių abejonių, tiktai žurnalistika. Tačiau, kai pirmą kartą drebėdama ieškojau savo pavardės stojimo lapuose, buvau už brūkšnio, neįstojau. Bet įvyko rotacija, kažkas iškirto ir aš įstojau. Antrame kurse pradėjau dirbti, papuoliau į televiziją. Dirbome su dideliu entuziazmu, tai buvo svajonės išsipildymas. Buvo labai smagus laikas, kai viską darai iš entuziazmo. O televizija išmokė labai daug, per tą 17 darbo metų visko buvo.

Kas tau buvo didžiausias netikėtumas televizijoje?

Didžiausia staigmena man buvo, kad reikėjo sutilpti į laiko limitą. Pirmasis mano televizijos reportažas, atsimenu, buvo apie vairuojančias moteris ir vairavimo instruktores. Tada prirašiau penkis lapus, penkis kartus viršijau dozę (juokiasi). Mano redaktorė paėmė tušinuką ir ėmė braukyti. Jos dėka supratau, kas yra tas laiko limitas, į kurį reikia tilpti. Televizijoje turi suskaičiuoti, kiek laiko užtruks galutinis produktas. Tai yra specifika, su kuria susiduri, viena sekundė televizijoje gali būti labai daug.

"Labas rytas, Lietuva" rubrikos "Augintiniai" redaktorė, šios laidos prodiuserė, LRT "Stilius" žurnalistė, tiek radau internete pagooglinusi tavo pavardę. Ką dar veikei televizijoje?

Atėjau į laidą "Sveika brangioji". Ją vedė Angelė Kiliuvienė ir Livija Gradauskienė. Tai buvo nuostabus, čiauškantis, fantastiškas duetas ir buvo tikrai didelis malonumas pradėti darbą su tokiu šauniu kolektyvu. Tai buvo neįpareigojanti, smagi, atpalaiduojanti laida. Ten labai daug išmokau, dirbau su nuostabia redaktore. Kitais metais laida pakeitė pavadinimą, paskui užsidarė ir aš su kolege Inga Raižyte pasiprašėme į "Labas rytas". Ji tapo laidos vedėja, o aš reportere. Ir jau penkiolika metų draugauju su "Labas rytas". Pradžioje buvau reporterė, paskui tapau redaktorė. O kai išėjo laidos prodiuseris Modestas Snaudžius, o aš jį pavaduodavau jo atostogų metu, tai buvo natūralu, kad turėjau perimti laidą.

Atrodo, kad tavo karjeros aukštumos buvo prodiuserės darbas vienoje žiūrimiausių laidoje Lietuvoje. Kodėl palikai šias pareigas?

Tikrai, prisipažįstu, nesiveržiau, nes man mielesnis yra tiesioginis darbas su herojais. Dirbau prodiusere trejus metus, o tada vis dėlto supratau, kad tai nėra mano, tai nėra grynoji žurnalistika, bet daugiau sėdėjimas prie kompiuterio, administravimas. Tas darbas labai įdomus, bet tam reikia tikrai pasišvęsti, o ypač rytinėje laidoje. Toks darbas nelabai palieka asmeninės erdvės ir laiko kitoms veikloms, o aš esu žmogus, kuris turi begalę kitų veiklų. Tai, kad aš turiu galimybę kaip asmenybė pasireikšti keliose srityse, man leidžia kiekvieną dieną rinktis tai, ką noriu. Aš savo noru renkuosi dirbti ten, kur dirbu, ir man atrodo, kad tai yra labai svarbu. Kiekvieną dieną matau dejuojančius žmones, ah, ir vėl pirmadienis, ir vėl į tą darbą, ir galvoju, o kodėl tu ten tada dirbi? Gal yra kitų žmonių, kurie svajoja užimti tavo vietą? Gal tu būtum laimingas, jei išeitum iš tos komforto zonos ir gal ten tavo svajonės pildytųsi? Nors kai paprašiau pažeminti mane pareigose, visi manęs klausė, kas tau nutiko, ar tu išprotėjai? Bet mane palaikė mano antroji pusė, o mano mama nustebino pasakiusi: ačiū Dievui, dabar turėsi laiko mus pamatyti. Aš neišėjau, nepalikau laidos, tiesiog ėmiau daryti tai, kas man labai patinka. Aš nevertinu to kaip praradimo kažkokio, nes jei dirbi nuoširdžiai, dirbi daug, yra daugybė galimybių pakilti. Bet tu gali būti bet kokioj karjeros viršūnėje ir jaustis blogai, tai kam tai reikalinga?

Kiek vietos tavo gyvenime televizija  užima dabar?

Valandas tai sunku būtų suskaičiuoti – žurnalisto darbas nėra „apie etatines valandas“. O jei toks ir tampa, man tai nesisieja su sektinu pavyzdžiu. Tuo ir žavu, kad, būdamas kūrybiniu žmogumi, idėjas gaudai nuolatos – nesvarbu, ar tas metas įskaičiuotas į tavo darbo valandas ar ne. Tačiau dabar jau galiu išjungti telefoną nakčiai, o pabudusi ryte pirmiausia pažvelgti pro langą, o ne į išmaniojo ekraną.

Be to, vėl norėjosi studijuoti – šį kartą tai - kūno ir judesio terapija. Studijos neformalios, tad puikiai suderinamos ir su darbais, ir su pareigomis. Darboholizmas – gal kurį laiką ir pravartus bruožas, tačiau ateina laikas, kai kiekvienas anksčiau ar vėliau imame vertinti asmeninę erdvę.

Kas užima tavo asmeninę erdvę?

Visada norėjau šokti, mano ankstyvos vaikystės svajonė buvo baletas. Vaikystės svajonė liko, ir per savo gyvenimą išbandžiau labai daug įvairiausių šokių. Baletą taip pat išbandžiau, bet jau suaugusi ir nieko nebegalėjau padaryti, o kiti šokiai neprilipo. Ir taip nutiko, kad gavau labai rimtą rankos traumą. Ji privertė apmąstyti visą savo gyvenimą, nes visą mėnesį negalėjau dirbti. Tada supratau, kad neskiriu dėmesio sau. Pati kažką negerai darau, kad taip nutiko. Turėjau rasti mielą veiklą, kad atsitraukčiau nuo darbo. Pradėjau groti afrikietiškais būgnais. Ten susitikau savo dabartinę meilę ir mes ėmėme važinėti po Europą. Vienoje saloje organizatorė man pasakė: tu privalai šokti! Ji labai griežtai man tai pasakė ir aš pagaliau radau tai, ko aš tiek metų ieškojau - afrikietišką baletą. Tai be proto energingi, prasmingi, nepaliekantys abejingų žmonių šokiai. Lietuvoje aišku, tokių šokių nebuvo, o aš norėjau šokti, taigi ėmiau vesti pamokas. Dar studijuoju kūno ir judesio terapiją ir matau, kaip dažnai mes esame tik smegenyse. Žurnalistika yra buvimas tik smegenyse. O viso kito kūno mes nejaučiame. Gyvename nejausdami savo namo, kuriame gyvename. Viena mano mokytoja pasakė: ar mano smegenys yra vertesnės už kitas kūno dalis? Šiuolaikinis pasaulis taip nusprendė, tačiau balanso dabar labai trūksta. Žurnalistika smegenim, Afrikos šokiai smegenims ir kūnui, masažai kūnui ir intuicijai.

Ar tu dar darai ir masažą?

Taip. Pati labai daug eidavau masažuotis ir atėjo metas, kai supratau, kad noriu pabandyti mokytis daryti masažą. Nuvažiavau į keletą kursų, tačiau po rankos traumos nusprendžiau tuo užsiimti rimčiau. Pusantro mėnesio pasimokiau Druskininkuose, pas tokią masažuotoją, pas kurią buvo labai sunku patekti. Nors atrodė, kad neįmanoma, nes kas mane išleis taip ilgai iš darbo, bet kai reikia, viskas labai lengvai susidėlioja į savo vietas. Masažu labai lavini savo intuiciją ir iš karto matai rezultatą, kokia pagalba per tave gali ateiti žmogui. 

Žinau, kad esi visai atsisakiusi alkoholio. Kiek metų jau taip gyveni? Kas pasikeitė po tokio sprendimo?

Labai mėgstu tą klausimą (juokiasi). Viskas susiję. Jau studijų metais pradėjau praktikuoti jogą, bet mano santykis su ja buvo toks gana vartotojiškas: kai tau blogai, ieškai pagalbos, kai tau gerai - ai, tiek to tos praktikos. Bet vienu metu pasitaikė labai geras mokytojas, tuo metu dar vartojau mėsą, pagurkšnodavau vyno, alaus, nors supratau, kad man tai visai nepatinka. Tiesiog dariau, kaip daro visi, normalu. Ir tas mano jogos mokytojas pasakė - jūs tiesiog pabandykite tą vieną kurso savaitę nevalgyti mėsos ir negerti to alkoholio. Ir mes pabandėme. Buvo pakankamai lengva. Mūsų visa grupė kartu pabandėme, palaikėme vienas kitą ir nuo to laiko labai smagiai sulipome. Iš to gimė labai gražus projektas - "Varom" vakarėliai. Tai buvo vieni iš pirmųjų blaivių festivalių. Beprotiškai didelis darbas ir atsidavimas, ypač, kai tu neturi galingų rėmėjų ir negali jų turėti, nes alkoholio pramonė negali remti blaivaus festivalio. Sakydavau, kad tai mano antrasis universitetas, kiek daug jėgų ir visko reikėjo sudėti. Bet ta festivalio atmosfera, kai matai, kaip žmonės blaiviai džiaugiasi gyvenimu, viską atpirko. Gyvenimas be alkoholio yra vienas geriausių mano gyvenimo sprendimų. Pasaulis nušvito ir ėmė kvepėti (juokiasi). Ir čia atsirado dar viena mano aistra - aromaterapija. Dabar kur tik nuvažiuojame kur nors į švarias ar egzotiškas vietas, pavyzdžiui, Alpių pievas, Senegalą, Balio salą, renku žiedus, žoles, augalus. Man tai yra tikroji gyvenimo prabanga.

Ko dar NEdarai?

Ko dar nedarau? Vienas žmogus gali labai daug apie save ir apie savo aplinką nuspręsti. Su tuo alkoholio atsisakymu atėjo sąmoningumas. Ką aš renkuosi?  Aš eiti gerti kavos į didelį tinklą, ar į dvi kavines turinčių savininkų, kurie patys viską veža, kavinę? Ar pirkti produktą iš masinio prekybos centro, kuris uždirba milijonus, ar iš mažo turgelio? Ar renkuosi perdirbamą pakuotę, ar ne? Kur aš dedu savo laiką? Kur aš perku dovanas savo artimiesiems? Ar renkuosi leisti papjauti mažą veršiuką ar ne? Savo pasirinkimu tu formuoji pasaulį. Labai svarbus yra dėkojimo momentas. Pavyzdžiui, kai renku augalus - tai taip pat yra gyvybė, bet aš žinau, kad tai pavirs produktu ir aš dėkoju už tai. Tačiau aš nieko neperšu, stengiuosi nemokyti. Kiekvienas mes turime savo kelią ir galimybę rinktis. Sąmoningėjimas apima ir sąmoningą požiūrį į santykius su kitais žmonėmis. Visai kitaip priimi situaciją ir stengiesi labiau priimti žmones kokie jie yra, neteisti. Leidimas būti viskam ir visiems.

Ar esi sau atsakiusi į, turbūt, pagrindinį klausimą: kokia yra gyvenimo prasmė?

Aš apie tai labai ilgai galvojau. Buvo etapas, kai prasmė buvo tiesiog būti. Buvo etapas, kai prasmė buvo džiaugtis. Dabar atėjo toks atsakymas: būti žemės dalimi, kuri ne tik nekenkia, bet suteikia gėrio. Būti darnoje.