Pristatykite, koks yra Jūsų ūkis?

Mano ūkelį tikru ūkiu vadinti, matyt, būtų per garsu. Šiandien laikau devynias Maranų veislės vištas ir dvidešimt penkias Saksonijos antis. Vištų pradžioje buvo kiek daugiau, tačiau saugumo spragos leido vanagams šį skaičių šiek tiek sumažinti. Pavasarį planuoju prieaugį. Tiek vištų, tiek ančių.

Kaip pribrendo noras turėti tokį ūkį? Kas paskatino?

Noras brendo seniai, nes dar pas močiutę kaime auginome triušius, vištas bei keletą kiaulių. Žodžiu, iš to tipiško kaimo liko sentimentų, malonių prisiminimų. Tačiau žmonos leidimą gavau tik šiemet. Tokie reikalai šeimoje sprendžiami bendru sutarimu. Juk gaidžiai gieda, o antys, paleistos laisvai bastytis kieme, labai efektyviai viską apdergia, o gėles bei augalus nuskabo. Pavyko susiderinti ir susitarti ir dėl to labai džiaugiuosi. Pagrindinės apsisprendimo priežastys buvo trys. Pirmiausia, norėjosi, kad vaikai pažintų gyvūnus ne iš knygų. Pati geriausia edukacija vyksta stebint ir rūpinantis augintiniais. Be to, moksliškai įrodyta, jog žmonės auginantys gyvūnus turi daugiau atjautos. Antroji priežastis – personalinė. Mano darbas yra psichologiškai sekinantis. Ginčai, konfliktai, bendravimas, pozicijų derinimas „degina“ psichologinę savijautą. Ūkio darbai ir augintiniai, atvirkščiai, suteikia poilsį, atgaivą. Tarsi, kokią psichoterapijos valandėlę. Trečioji priežastis grynai buitinė. Man patinka žinoti, ką aš valgau. Kaip tai užauginta, kaip pagaminta. Matau, kad tokių neformalių vartotojų „kooperatyvų“ aplink atsiranda vis daugiau. Dažnas atvejis, kai kelios susitarę šeimos imasi viename ūkyje auginti avis ar vištas, tokiu būdu pasidalindami kaštus ir aiškiai kontroliuodami savo maisto kokybę. Beje, vis daugiau tokių susitarimų sudaromo ir su smulkiaisiais ūkininkais. Savo atveju galiu tik pasakyti, kad vienas visų kiaušinių ir mėsos tikrai nesuvalgysiu. Dalinsiuosi su artimų draugų ratu, kurie jau nekantrauja.

Juk parduotuvėje ar turguje įsigyti antį ar vištą turbūt lengviau, nei auginti?

Įsigyti tikrai lengviau ir net pigiau. Tačiau parduotuvėje yra tik „bazinis“ kokybės standartas. Jei nori kokybės ir kišenės nedraskančios kainos, neformalūs vartotojų „kooperatyvai“ yra puiki išeitis. O tie, kas ragavo laisvai laikomų, laimingų vištų ar ančių kiaušinių ar mėsos, į parduotuvę grįžti nenori. Yra tie skirtumai – tiek skonio, tiek malonumo vartojant.

Papasakokite išsamiai, kaip prižiūrite gyvūnus nuo ryto iki vakaro?

Mano ūkis yra už miesto, todėl esame sutarę su kaimynu, kad ryte jis atidaro duris ir išleidžia paukščius į lauką. Nakčiai pastatas yra sandariai uždaromas saugantis lapių, šeškų ir kiaunių. Dar kaimyno prašau, kad ryte tiek antims, tiek vištos padėtų cukinijų ir moliūgų, kuriuos pats ir užauginau ir paruošiau žiemai. O toliau viską darau pats. Šėryklas specialiu traiškytų grūdų ir priedų mišiniu užkraunu pats. Paprastai jų užtenka keturioms dienoms. Specialias didelio tūrio girdyklas taip pat pats pildau du kartus per savaitę. Paprastai penktadienio vakarais sutvarkau visus maitinimo ir girdymo reikalus – ruošiu mišinius, supilu į vieną plastikinę talpą, iš kurios po to galima papildyti šėryklas. Sekmadieniais valau baseiną ir keičiu jame vandenį, taip pat papildau arba keičiu kraiką, kad būtų sausa, tvarkinga ir paukščių neužpultų ligos. Pradžioje reikėjo daug dalykų pirmą kartą atlikti, įsigyti, susitarti, bet dabar viskas vyksta praktiškai automatiškai. Su kaimynu ūkininku esu sutaręs dėl grūdų tiekimo, turiu kontaktus žmonių, kurie parduoda kitus priedus. Vienu žodžiu, kol kas neįveikiamų kliūčių ar per didelio darbo krūvio nejaučiu.

Ar Jūs miesto vaikas? Ar teko kada prižiūrėti ar matyti, kaip prižiūrimi gyvūnai?

Na, aš turbūt esu „mišrus“ vaikas. Gimiau Panevėžyje, tačiau visas atostogas leisdavau pas močiutę kaime. O ji laikė vištas, kiaules ir triušius. Esu matęs ir dalyvavęs visame cikle – nuo gimimo iki skerdimo. Beje, Panevėžyje aktyviai lankiau jaunųjų gamtininkų „stotį“. Ten rūpindavomės ir egzotiniais gyvūnais. Labai geri prisiminimai.

Kuo ypatingi Jūsų gyvūnai? Ar meilė gyvūnams padaro Jus pati geresniu?

Vištų ir ančių veisles rinkausi sąmoningai, įsigilinęs ir susipažinęs su ypatybėmis. Vištos yra sunkiųjų veislės ir ramios, t.y. mažai skraido (nereikės eiti parsivesti pas kaimynus) ir netriukšmauja (gaidys gieda rečiau nei kitų veislių). Be to, Maranų veislės vištos yra ypatingos tuo, kad deda rudus kiaušinius. Rudus, tai kaip kaštonai rudenį. Mano vištos kiaušinių dar nededa, bet laukiu nesulaukiu. Vištas įsigijau iš žinomo Lietuvos paukštininko Rolando Paužos. Jis yra didelis paukščių veisimo entuziastas ir lauko daugiau kaip 50 rūšių (atspalvių) paukščių savo ūkyje. Gilindamas žinias apie šią vištų rūšį įstojau į Prancūzijos Maranų augintojų klubą. Jie į veislės grynumo išsaugojimą žiūri labai rimtai (ši veislė kilusi būtent iš Prancūzijos).

Antys taip pat yra iš sunkiųjų veislės. Saksonijos antis buvo išvesta Vokietijoje kryžminant Pekino, Pomeranijos ir Ruano veisles. Ši veislė nėra labai paplitusi ir yra vadinama reta. Rinkausi šią veislę, nes antys yra ramios, mėsa skani, vidutiniškai dėslios ir, be abejo, labai gražios. Vištos nėra labai socialūs gyvūnai, be to, pernelyg patiklios. Porą kartų pašėrus milčiaus lervomis, jau lesa iš rankų. Pabaidytos, pabyra į šalis kas sau. Antys, atvirkščiai, kur viena, ten visos. O prisijaukinti, kad valgytų iš rankos, užtruko beveik du mėnesius.

Ką Jums reiškia šių gyvūnų priežiūra?

Man gyvūnų priežiūra reiškia prisiimtą atsakomybę. Negali jų pamiršti, nešerti, kraiko nekeisti, t. y. turi sudaryti maksimaliai patogias sąlygas laimingam (gal ir trumpokam) paukščių gyvenimui. Žinot, aš ir pats tampu laimingesniu, kai matau laimingas antis nardančias šviežiame ir išvalytame baseine.

Kaip į Jūsų ūkį žiūri draugai, bendrapartiečiai?

Tikiuosi, kad žiūri teigiamai, nes ūkio aš neplanuoju atsisakyti. Jei rimtai, tai vieni labai palaiko, kiti šiek tiek stebisi ar pritinka partijos pirmininkui ir Vilniaus vicemerui ančių mėšlu užsiiminėti. Tačiau aš manau, kad net ir politikai yra žmonės ir savo žmogiškumo slėpti nereikia. Nepatinka man žmonės-robotai, noriu matyti tikrus žmones su jų pomėgiais ar net silpnybėmis.

Ar socdemų herbe raudonos rožės nepakeis Saksonijos antys?

Herbe ne, ant stalo galbūt. Neslepiu, norėčiau bičiulių tarpe matyti daugiau bendraminčių, kurių hobis yra paukščių auginimas. Juk tai smagu, naudinga, be to, kaip ir minėjau, tai daro mus geresniais žmonėmis.

Ačiū už pokalbį!