Mantai, tai kas tu iš tikrųjų? Fotografas ar architektas?

Visų pirma, aš žmogus. Žmogus, kuris jaučia pasaulį, mato detales ir jomis grožisi. Architektūra, vienu metu, buvo svarbi mano gyvenimo dalis, tačiau atėjo metas, kai supratau, kad ši sritis mane stabdo ir įspraudžia į rėmus. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl nusprendžiau sustoti ir nerti į naujus, neištirtus vandenis. Manevras pasiteisino. Šiandien, aš fotografas ir darau tai, kas mane tiesiog veža.

Na, bet fotografu per naktį netampama. Net ir panėrus ypatingai giliai. Tam reikia ir brangios įrangos, ir žinių. Kaip viso to pasiekei?

Fotografija susidomėjau dar studijuodamas. Tuomet, vasaromis su draugais uždarbiaudavome Vokietijoje. Kartą ten, gatvėje radau seną, išmestą ir net nebeveikiantį juostinuką. Pagavo azartas jį sutaisyti. Visada žavėjausi ir tebesižaviu savo tėčio auksinėmis rankomis - ko imasi, tas atgimsta naujam gyvenimui su dviguba jėga. Galbūt dar ir todėl iš gilaus letargo miego užsinorėjau pažadinti ir aną foto-senuką. Pavyko. Štai tada fotoaparatas tapo nuolatiniu kelionių kompanionu, linksmiausių ir gėdingiausių akimirkų bendražygiu. Fotografuoti juostiniu fotoaparatu naudinga ir smagu. Išmoksti pajusti šviesą, komponuoti, gaudyti momentus. Žingsnis po žingsnio, tai tapo svarbia mano gyvenimo dalimi.

Skamba romantiškai, o kada atsirado skaitmeninė fotografija?

Supratau, kad juostinuko nebepakanka. Negana to, tuo metu, kaip tik vyko didžiausias lūžis - išėjau iš architektų kompanijos ir ėmiau ieškoti kito kelio. Tada ir nusprendžiau investuoti į skaitmeninę įrangą ir daryti tai, kas labiausiai traukia - fotografuoti. Iš pradžių, fotografavau draugams. Po to ėmė kviesti ir nepažįstami žmonės, kompanijos. Tiesa, architektūros studijos Dailės akademijoje, nenuėjo veltui. Jautrumas detalėms, šviesai, kompozicijos menas - fotografijoje taip pat labai svarbus. Nors fotografuoju viską nuo renginių iki interjero, tačiau man įdomiausi - portretai (žmonės).

Kodėl būtent jie?

Tai istorijos, tai gyvybė ir tiesa. Geras portretas atskleidžia daugiau net už ilgą dialogą. Kalbantis gali nutylėti, o portretuose kalba net pati tyla.

Buvo metas, kai mąstei apie emigraciją. Kas tuomet įvyko? Kodėl likai Lietuvoje?

Kaip ir sakiau, tada kai mečiau nuolatinį darbą, supratau, kad man trūksta oro, erdvės saviraiškai. Aplinkiniai poetiškai kalbėjo apie Londoną. “Tai puikus miestas, įvairiapusis, atviras ir dinamiškas,” - įtikinėjo jie. Ėmiau tuo patikėti ir jau kroviausi lagaminą, tačiau gyventi svetur giliai širdy, nenorėjau. Lietuvoje namai, tėvai, draugai. Gal todėl pabandžiau dar kartą ir viskas susidėliojo tarsi savaime. Geros naujienos, reikalingi žmonės ir įvykiai sekė vieni kitus ir šiandien galiu prisipažinti, esu laimingas. Gyvenimas nesustoja, jei tik pats tuo patiki, o nuvertinti visada lengviau, nei įvertinti. Ir kalbu ne vien apie žmogų ar darbą, bet ir apie šalį.

Kviečiame pasižvalgyti autoriaus foto galerijoje. 

+0