Kaip gimė idėja konstruoti tokias robotų skulptūras?

Sugalvojau daryti kažką panašaus į žmogų, bet man paskui nebesigavo, tai perėjo į tokį dalyką - pirmas juodas robotas gavosi. Kai vieną pastačiau, po truputį pradėjo žmonėms patikti. Ėmė atvažinėti, apžiūrinėti, fotografuotis, taip ir tęsiau tai, ką pradėjęs. Pagaminau dar du robotus. Ant pirmo ir antro robotų yra ir žodžiai iškalti tik reikia jų paieškoti.

O dėl skulptūrų pastatymo nekilo kokių nesklandumų?

Na taip, mes entuziastingai ėmėmės statyti, bet seniūnas iš karto priminė, kad reikia leidimų. Manau, pagelbėjo tai, jog žmonėms patiko ir leidimus gavom, nors ir ne iš karto.

Planuoji tęsti pradėtą „robotų alėją“?

Nežinau. Galbūt. Viskas remiasi į finansus ir laiką. Neaišku, ar pavyktų gauti leidimą. Kas čia žino, gal pasakys, kad jau užtenka.

O reikiamas dalis robotų gamybai iš kur gauni?

 Kai ką pats turėjau, kai kas iš laužynų. Draugai, būna, tvarko automobilius ir atiduoda likusias, neveikiančias detales. Taip ir susirenku. 

Iš kur toks pomėgis darbui su metalu, gal kažkas iš studijų?

Mašinos variklių stūmokliams pradėjau drožinėti akis, padarydavau tokius žmogeliukus, nuo to viskas ir prasidėjo. Profesinėje mokykloje įgijau dvi specialybes: pirmiausia apdailintojo, o paskui suvirintojo. Bet daug ką virinau jau ir iki mokslų baigimo. Mokykloje tai tik visokius babakus taip vaikiškai paišydavau ir tiek. Tiesa, per dailės pamokas nebuvo dvejetų, bet nieko rimto.

O kaip miestiečiai žiūri į Tavo kūrinius?

 Visaip. Yra kam patinka, yra kam nepatinka. Atvažiuoja, fotografuojasi prie tų robotų ne tik vaikai. Esu matęs kaip viena vyresnė moteriškė įlindusi į roboto šiūpelę fotografavosi (juokiasi). Žinoma, labiau tai jie patinka vaikams.

Likai gimtame mieste, nebuvo minčių išvažiuoti, kaip kad daugelis jaunimo dabar traukia į užsienį?

Ne. Dirbu darbą, kuriame tenka važinėti, atsižvelgiant į tai, kur yra objektas. Užsienyje, aišku, daugiau uždirbčiau, bet ir ten reikia arti. O ir būna visaip, gali apgauti, nesumokėti pinigų. Visi sako, kad yra gerai, bet kai išvažiuoji pamatai, kad nėra jau taip viskas. Valandas irgi didžiausias arsi. Galima ir Lietuvoje tiek pat valandų dirbant uždirbti.

Gal būna žmonių, kurie prašo jiems padaryti kažką, kad ir tuos pačius robotus?

Buvo, prašė, bet lai būna čia. Prašė vienas dviejų robotų prie autoserviso, bet nesutikau. Lai būna geriau čia, tai ką aš sugalvoju, nes kiekvieną stengiuosi sukurti vis kitokį, nedarau tokių pačių. Nebus įdomu žmonėms, jeigu vienodus darysiu. Aš nelabai turiu kur pakaitinti, jeigu reikia ką pakaitinti tai nebent pirtyje į pirties pakurą, todėl nėra kaip užsiimti su užsakymais.

Vienas užsiprašė V(vė) formos stalo iš variklio. Padariau, sako gerai atvažiuosiu apžiūrėti, jei tiks pasiimsiu, tai po šiai dienai važiuoja. Praėjo dar kiek laiko, kitas draugas sako „noriu to stalo“. Nuploviau, perdažiau, tai ligi šiol važiuoja pasiimti. Gal nori, gali nusipirkt? (juokiasi).

 Kaip reaguoja tėvai į Tavo tokį pomėgį?

Pirmiausia, tai mamai nepatiko. Kai pirmą padariau, liepė nešti lauk, bet dabar jau priprato (juokiasi). O tėvukas tai būna dar ir padeda, nes sunkios detalės, reikia palaikyti, vienam sudėtinga. 

Ačiū už pokalbį.