Darbas žmogui ilgą laiką buvo vieta, kur uždirbami pinigai. Anot mokslininkų, toks požiūris vis dar yra išlikęs tarp vyresnio amžiaus darbuotojų, kuriems svarbiausia – atlygis ir karjeros perspektyvos, o didesnių lūkesčių lyg ir nėra. Tačiau pastebima, kad tendencijos palengva kinta ir šiandien jaunajai kartai darbovietė dažnai tampa ta vieta, kur jie dirba, uždirba, realizuoja save ir praleidžia daug papildomo laiko (bendros kolektyvo tradicijos, bendros pertraukėlės ir pan.). Tad pastarieji darbuotojai darbovietėje ir pavargsta, ir vėl iš naujo atranda įkvėpimo būdami kartu su kolegomis.

Darbas, namai – kaip suderinti?

Natūralu, kad darbas žmogaus gyvenime užima reikšmingą vietą. Juk jame praleidžiame vidutiniškai trečdalį paros. Todėl tampa itin svarbu atsakingai pasirinkti patinkančią veiklą, kurioje bus galimybė save realizuoti. Žinoma, net mėgiamame darbe nepavyksta išvengti streso, nerimo ir įtampos, bet kartu tai reiškia, kad nesant probleminių situacijų, darbe nebus patiriamos negatyvios emocijos. Darbas žmogaus gyvenime neturėtų tapti pagrindine ir svarbiausia veikla. Jis turėtų užimti tiek vietos, kiek numatyta darbo sutartyje, ir nereikėtų savanoriškai nešti darbų į namus, neimti jų pvz. į paplūdimį. Tačiau čia nekalbama apie laisvą laiką su kolegomis, bendras pramogas, bendrą laiko praleidimą ne darbo klausimais darbo vietoje. Žinoma, natūralu, kad kartais atsiranda nenumatytų situacijų, kuomet reikia pabūti darbe kitu, sutartyje nenumatytu laiku. Tokiais atvejais būtina visa tai aptarti su vadovais, susiderinti, o ne savanoriškai atimti laiką iš šeimos. Mano nuomone, geras darbuotojas turi atiduoti visą save darbe darbo metu ir darbo vietoje, tačiau grįžus į namus reikia išmokti atsiriboti. Puikiai suprantu, kad tai nėra lengva, tačiau tikrai žinau, kad įmanoma.

Darboholizmas – viena iš priklausomybių rūšių

Perdėtas atsidavimas darbui gali virsti darboholizmu. Jau prieš gerą dešimtmetį buvo išskirta nauja priklausomybių rūšis – darboholizmas. Ši priklausomybių rūšis prilyginama alkoholizmui, pirkinių manijai, priklausomybei nuo kompiuterinių žaidimų ir kt. Darboholizmas pasižymi pagrindiniais priklausomybių simptomais: pavyzdžiui, kuomet darboholikas negali dirbti, o yra priverstas ilsėtis, jis jaučiasi blogai, yra pavargęs, jam tuščia, nyku. Toks žmogus pralinksmėja tuomet, kada vėl gali dirbti. Jiems sunku atsipalaiduoti, netgi atostogos tampa neįmanoma misija. Jiems geriausia rinktis aktyvias atostogas. Iššūkiai atostogų metu tokiam žmogui primins darbą, bet smegenys atsipalaiduos. Po savaitės aktyvių atostogų jis pajus, kaip malonu sulėtinti tempą ir tiesiog gyventi, paprasčiausiai žvelgti pro langą. Tuomet jau galima siūlyti truputį daugiau bendrauti, nes darboholikui pasėdėti vienam ir pasvajoti – neįmanoma. Jis to padaryti tiesiog negali, nesugeba, jam per sunku. Toks žmogus sėdės ir galvos: šiandien dar turiu tiek daug padaryti, o kam nors paskambinęs, pabendravęs, po truputėlį atsipalaiduos.

Jei praradote darbą

Ir vis tik, nepriklausomai nuo to, esate darboholikas ar ne, kaip nepulti į neviltį, jei darbą praradote? Į šį klausimą nėra vienareikšmiško atsakymo, kadangi nėra aišku, ką žmogui reiškė darbas – ar tai buvo tik pajamų šaltinis (tačiau galimai stresą kels materialinio nesaugumo atsiradimas), ar tai mėgstama veikla (gali susvyruoti pasitikėjimas savimi), ar tai gyvenimo prasmė ir esmė (kas būdinga darboholikams). Kiekvienas atvejis individualus, tačiau mokslininkų įrodyta, kad darbo netektį lengviau išgyvena tie asmenys, kurie savo gyvenime yra pakeitę daugiau darbų. Pastariesiems ši situacija nėra tokia skausminga, nes jie geriau jaučiasi darbo pokalbiuose, žino, kaip ieškoti kito darbo. Tuo tarpu darbo praradimą sunkiau išgyvena tie asmenys, kurie ilgą laiką dirba viename darbe. Jiems atleidimas iš darbo tampa didele netektimi ir kartais tai priimama itin asmeniškai, panašiai kaip skyrybas.

Išdrįskite, tikėkite, svajokite ir siekite

 Nustatyta, kad darbo netekimą skausmingiau išgyvena vyresnio amžiaus vieniši žmonės, nes darbovietė jiems – ir socialinių santykių tinklas, kuris padeda įprasminti asmeninę svarbą. Viena vertus, pernelyg skausminga reakcija į darbo netekimą byloja apie žmogaus vidinių resursų stoką, galimai mažą pasitikėjimą savimi, negebėjimą matyti ateities perspektyvos, savęs kitoje darbovietėje, savo įgūdžių pritaikymo galimybių. Kita vertus, jei žmonės prieraišesni, linkę „įsikibti“ į santykius, taip pat jie „įsikimba“ ir į darbovietę. Tačiau negalima nepaminėti, kad šiandien jau nieko nestebina, kai žmogus šuoliuoja iš darbo į darbą, ieškodamas geresnių sąlygų. Būtent to ir norėčiau palinkėti kiekvienam iš skaitytojų: išdrįskite, tikėkite, svajokite ir siekite. JŪS GALITE, tereikia pačiam tuo patikėti. Jeigu darbas, kurį dirbate, nepatinka – keiskite, nes gyvenimas per trumpas, kad didžiąją jo dalį praleistumėte veikdami tai, ko nemėgstate.