°C
      2020 06 03 Trečiadienis

      Kokį pavyzdį rodome savo vaikams?

      Nuotrauka: Pixabay nuotr.

      2018-08-31 15:00:00

      Pirmiausia, tėvai turėtų itin susirūpinti savo šeimos gyvenimo harmonija ir pusiausvyra. Juk, kai puoselėjami geri tarpusavio santykiai, tuomet ir vaiko auklėjimas įgauna visiškai kitokį „pagreitį“.

      Taisyklės, vienaip ar kitaip, šeimoje yra iš tiesų labai reikalingos, ypač, jei toji šeima yra ne per seniausiai sukurta. Bet anksčiau laiko panikuoti tikrai nėra ko! Žinoma, vaikai geriausiai mokosi ne kaip kitaip bet – remdamiesi tėvų pavyzdžiu. Jei tėveliai vienas su kitu gražiai ir taikiai gyvena ir sugyvena, tai ir vaikai to savaime mokosi ir visa tai natūraliai perima.

      Daugelis tėvų, pasitaiko, - turi be galo didelių lūkesčių ir vilčių, kalbant apie mažųjų auklėjimą. Dažnu atveju, tai tėra tėvelių neįgyvendintos svajonės ar planai, kurių nepavyko savu laiku įgyvendinti/realizuoti.

      Pravartu prisiminti, kad reikia kiekvienam būti tuo, kas esi, ir gyventi pagal savąsias vertybes, o ne kitų „primestas“ taisykles... Reikia turėti savo nuomonę, savus įsitikinimus ir, jei tai priimtina ir teigiama, vaikai patys savaime perims visas tas pozityviąsias vertybes. Būtent todėl nenuostabu, jei, tarkim, gydytojų šeimoje visi yra gydytojai, o jaunėlis pagrandukas sugalvojo savo gyvenimą susieti su informacinėmis technologijomis ar menais...

      Būna, šeimoje vienas iš tėvų yra nuolankesnis: viską leidžia, su viskuo sutinka ir t. t. Bet per dideliu nuolankumu galima išugdyti tikrą lepūnėlį, kuris tikrai nežinos, ką reiškia griežtas „NE!”.

      Griežtumas, vėlgi, tokia savybė, kuria negalima manipuliuoti („darysi tą ir tą, nes jei ne, - bus taip ir taip...“). Būtent tokiose situacijose reikia atrasti tą aukso viduriuką, tarp atsainaus nuolankumo ir pernelyg didelio griežtumo. Tereikia kantrybės ir... valios.

      Kai tėvai tiesiogine prasme „nesusitvarko“ su vaikais, pravartu atidžiau peržvelgti savo gyvenimo vertybes, įsigilinti į tas bėdas, kurios kelia pernelyg daug problemų ir rūpesčių. Ypač - jei tai kartojasi kasdien. Vadinasi, kažkas yra/buvo pražiūrėta ir verta suklusti, jei vaikai kažkokiu būdu nutolo nuo tėvų. Na, tai nereiškia, kad taip neturi būti, bet „sveikoje“, pilnavertėje šeimoje žongliruojama pamatinėmis vertybėmis – tarpusavio sutarimu, santarve, pagarba, dėmesiu, atjauta, ir, žinoma, - meile.

      Jei šeimoje nuolat sklando nesantaikos debesėliai, reikia visiems susėsti ir aptarti esamą šeimos situaciją: kas ne taip, ko trūksta ar galbūt ko per daug kiekvienam šeimos nariui. Gali būti ir taip, kad, pavyzdžiui, perdėtas mamos meilumas vaikui įsigriso ir jau atsibodo. O iš pirmo žvilgsnio, tai, juk gan natūralu, kad mama tokiu būdu rodo savo meilę vaikui ir šeimai apskritai.

      Tad išvada paprasta: prisiminkime savąją vaikystę; kokios tuomet buvo mūsų dienos, kokie tarpusavio santykiai, kokie tėvų lūkesčiai lydėjo mus ir ar mes juos įgyvendinome, o gal net ir šiandien jaučiame kažkokią nemalonią nuoskaudą, kad iš mūsų buvo tarytum per daug tikėtasi ir norima.

      Ir atminkime, kad gimdytojų autoritetas reikalingas ne tam, kad kažkas kažką baustų ar būtų tas „įtakingasis“ šeimos narys, bet tam, kad turėtume aiškų pavyzdį, ir suprastume, kas yra kas, ir kad savo lūkesčius ir prioritetus kiekvienas nusistato pats!

      Skaityti komentarus