Pinigų dėsnis galioja visiems

Jau ne kartą rašiau, kad Visatoje egzistuoja pinigų pritraukimo dėsnis ir jis galioja visiems: ir statybininkams, kurie per valandą uždirba 50 eurų, ir pedagogams, kurie per valandą uždirba 4 eurus, kaip teigia patys pedagogai. Nesvarbu, kokią profesiją pasirinko žmogus, svarbiausias yra jo elgesys. Ir kai žmogus pažeidžia tam tikrus Visatoje egzistuojančius dėsnius, jis neturi pinigų. Dar labai svarbu žinoti, kad šeimoje pinigų pritraukimas veikia abu sutuoktinius, todėl, vienam uždirbant mažiau, kitas gali uždirbti daugiau. Ir tai bus abiejų sutuoktinių tinkamo bei išmintingo elgesio pasekmės. Gyvenant šeimoje neverta skaičiuoti tik savo atlygio, nes biudžetas yra bendras. Net jei tuo netikime, tai yra tiesa. Todėl visus pedagogus kviečiu prisiminti, kad yra sutuoktinis, kuris taip pat uždirba pinigus ir kai šeima nieko nestokoja, vadinasi, viskas yra gerai.

Kaip pasiklosi, taip ir išmiegosi

Jau pripratome, kad kai kurie pedagogai leidžia sau koneveikti savo profesinę veiklą ir viską, kas su ja susiję. Blogi yra ne tik pastatai bei kabinetai su tualetais, bet ir kolegos, vadovai, mokiniai, mokinių tėvai ir ŠMM sprendimai. Toks žmogus, kuris jaučia nepasitenkinimą, jį nešiojasi visur su savimi, it kokią supuvusią bulvę, todėl tokiam žmogui joks pokytis nepadės mėgautis profesine veikla ir gyvenimu. Tad, labai svarbu, pradėti mylėti savo darbą ir viską, kas su juo susiję. Posakis "man labai patinka dirbti mokykloje, bet labiausiai trukdo vaikai" yra gyvas ir jis yra mokytojo nesėkmės priežastis. Jei ne vaikai, tai vaikų tėvai, vadovai, gadina mokytojams gyvenimą. Tai yra jų įsitikinimai, kurie tapo beveik religiniu judėjimu. Tačiau šis sektantizmas suteikia pragaro kančias. Apie jas dažnai kalbasi pedagogai savo profsąjungose.

Pokyčiai - puiki galimybė

Iš valdžios atstovų pareiškimo niekas nėra aišku, kaip bus su tais valstybiniais egzaminais ar kitais pasikeitimais. Todėl svarbu įsisąmoninti: toks nežinojimas ir yra dabartinis žinojimas. Nekelkime panikos, prasidėjus mokslo metams daug kas pasimatys. Labai svarbu suvokti, jog šiuo metu švietimo sistemoje yra taip blogai, kad reikia bet kokių pokyčių. Todėl pakęskime visokius pokyčius kurį laiką, kol rasis geresnių sprendimų. Blogiau jau nebus. Vienas svarbus dalykas pokyčių procese - tai galimybė atgauti autoritetą visiems Lietuvos pedagogams. Kaip? Liautis įkvėpinėti vieni kitus destrukcijai ir pagaliau tapti tais, kuriems švietimas yra prioritetas - lai tokioje kūryboje gimsta geresni sprendimai. Supraskime: jei tu nesi valdžioje, vadinasi, nesi vertas, todėl daryk, ką gali geriausiai ten, kur esi. Tad jei tu jau dabar žinai, koks pokytis būtų tinkamiausias švietimo sistemoje, lai apie jį sužino galimi socialiniai partneriai ir įstatymų kūrėjai. Idėjos - tai keleiviai, tačiau juos reikia kažkam nuvežti iki tų, kurie jomis gali pasinaudoti. Gaila, kad kai kurie mąslūs pedagogai yra išpuikę ir patys neieško "automobilių" savo idėjoms nugabenti, o laukia, kol iki jų visa ŠMM ateis. To nebus. Nes veikia paprastas subordinacijos principas. Nemanyk, kad tu esi nesvarbus. Visi mes esame svarbūs ir reikalingi. Tik niekas nepasikeis, kai tu, Lietuvos mokytojau, nuspręsi prarasti viltį, tikėjimą ir meilę. O vietoj jų į rankas griebsi ginklus.

O kaip gi vaikai?

Lietuvos mokiniams niekas niekada nenutiks, kol juos mokys žmogiški pedagogai. Nė vieno mokinio nereikia gelbėti nuo neišmintingos politikos. Argi gali politika būti išmintinga? Supraskime: visi turi savo interesus ir juos atstovauja. Kai mokytojai pameta savo paskirtį ir pradeda destruktyviai atstovauti savo interesus, mokiniams gresia didžiulė nelaimė. Viena iš išeičių - mokytojai privalo nulipti nuo savo pjedestalo, susidraugauti su mokinių tėvais ir su tėvų galia siūlyti būtinus švietimo sistemos pokyčius. Manote, kad pokyčiai turi prasidėti nuo viršaus? Klystate. Gali keisti stogą, kiek tik nori kartų, namas nuo to nepasikeis. Todėl ir švietimo sistema gali pasikeisti tik nuo apačios: kai prabudę pedagogai pasakos tėvams, kas yra kas švietime, kai suinteresuoti vaikų tėvai sieks vaikų gerovės ne 12 mokyklos metų, bet daug ilgiau, gims didžiulė jėga, kuri nepaliks jokios išeities savivaliauti nei Seimo Švietimo komitetui, nei ŠMM vadovams, nei savivaldybių Švietimo skyrių komandoms, nei mokyklų vadovams ar gausybei sukurtų ŠMM pavaldžių įstaigų darbuotojams. Vaikas rūpės tėvams ir mokytojams, o visa kita bus įgyvendinta prasmingų susitarimų, išmintingų sprendimų dėka. To labai ir linkiu.