Vaikai, prižiūrimi savo tėvų, sveiksta greičiau, sako kompetentingi psichologai. Tokiu būdu taupoma valstybės išlaidos jų gydymui bei saugoma vaikų emocinė sveikata.

Mamos negali suprasti, kodėl joms negalima būti su sergančiu kūdikiu

Kai šiandien Nyderlanduose tėvai lydi savo vaikus į visas procedūras, būna su jais visą parą,  Lietuvoje mamos vis dar kovoja už teisę būti su savo sergančiais vaikais. Sukaupusios visas moralines ir fizines jėgas, jos priešinasi savo natūraliam įpročiui paklusti medikams ir kaunasi dėl savo į ligoninės reanimaciją pakliuvusio mažylio. Turi daryti viską, kad tik leistų joms būti su vaiku imant kraują, būti šalia statant kateterį ar jį skiepijant.

“Ilgas ginčas ir įrodinėjimas, kad mano žindomam mažyliui, kuris nemiega be manęs ir nenusiramina be krūties ir artumo bei supimo ir jokio paaiškinimo, kodėl negaliu būt. Tiesiog "tokia tvarka". Tuo tarpu reanimacijoj gulėjo visiškai vienas 7 parų naujagimis, kuris verkė ir cypė iki užkimimo ir iš nuovargio ir beviltiškumo galų gale atsijungdavo... nes mamytę "išleido pailsėti..." Evelina, Klaipėdos vaikų ligoninė.

“Apie buvimą kartu net nebuvo jokių kalbų. Yra lankymo valandos, visi vaikai nori tėvų, visiems negalima, išimčių nedarys. Vieną kartą pasisekė, kad buvo rezidenčių daug, tai kelios buvo pristatytos jį linksminti. O įprasta praktika yra pririšimas rankyčių, kad netraukinėtų laidų, įjungia tv, jei vaikas budrus ir raminamieji, deja, tikrai ne tavegilis. Tai, kad vienoj reanimacijoj tėvai trukdo atlikti darbą, o kitoj ne, vadinasi, jog čia grynai yra personalo nuotaikų reikalas...” Irma, Santariškių vaikų ligoninė.

Kitos mamos,  nejučia paklususios personalo reikalavimui palikti vaiką, išėjusios už durų rauda kruvinomis ašaromis. Jos niekada nepamirš šios patirties.

“Aš vis ateidavau ir sėdėdavau su juo, glausdavau prie krūtinės ir vis susilaukdavau komentarų jog gana, užtenka, lai miega,15 min. pabuvau ir užtenka, vis tiek pieno neturiu ... Kai išeidama dar stovėdavau prie lovytės ir glostydavau veiduką, yra pasakę jog neliesčiau, nedirginčiau jo, pažadinsi, mums ramint reikės, nes pati išeisi. Aš vėliau jau atsikirsdavau, bet išeidavau verkdama ir meldžiausi, kad kuo greičiau man jį atiduotų”. Aušra, Klaipėdos vaikų ligoninė.

“Atėjusi daktarė liepė vaiką paguldyti ir eiti lauk. Ta palata, kur gulėjo vaikas, buvo tuščia. Kitą dieną nuėjusi pas sūnų gavau šoką. Jis sėdėjo lovytėje pririštom kojom. Verkė. Visas veidas ištinęs, kad vos akys atmerktos matėsi. Lūpos suskilinėjusios iki kraujo. Vaikas šitoks nuo verkimo. Nes atskirtas nuo mamos. Paskui perkėlė mus abu į palatą, tai jau buvo geriau. Esmė tame, kad manau, jam daugiau pakenkė atskyrimas nuo mamos, nei tos tabletes. Šiuo metu vaikas neatsitraukia nuo manęs ir labai bijo svetimų žmonių.” Reda, Klaipėdos vaikų ligoninė.

Nyderlandų straipsnyje, kuris buvo parašytas prieš 40 metų ir sukėlė visuomenės judėjimą, buvo aprašytas atvejis, kai vaikas, atskirtas nuo mamos penkias dienas, buvo toks išsigandęs, kad grįžęs iš ligoninės nenorėjo leisti mamos net nueiti į tualetą. Ši istorija sukrėtė visus olandus, ne tik tėvus.

„Ligoninėje gulėjome keturis kartus, po reanimacijos vaikas paniškai bijojo visų, ypač su baltais chalatais, negalėdavau palikti nei minutei vieno, net į tualetą nueiti, matosi jog trauma vaikui nuo tokio gydytojų elgesio.“Elena, Antakalnio ligoninė.

Procedūrų metu tėvai neįleidžiami

“Priėjus prie kabineto, vaiką paėmė iš manęs ir pasakė griežtai, kad neišsigalvočiau ir jo nelaikysiu tikrai per procedūrą. Sakiau, kad bent jau kabinete tada būsiu tikrai. Tai sesutė mane apkabino, apsuko ir praktiškai išstūmė/išvedė iš kabineto. Kaip tokiu atveju elgtis? Spirt jai? Stovėjau už tų durų ir plyšo širdis, verkiau kruvinom ašarom, bet negi draskysies ir mušiesi su personalu su kuriuo teks visą likusią naktį bendraut, prašyt pagalbos, vaistukų, laukt priežiūros...”Evelina, Klaipėdos vaikų ligoninė.

„Kauno 2-os ligoninės medikės nenorėjo leisti būti kartu su mažyle imant kraują iš venos. Liūdniausias momentas buvo, kuomet mažytę pabandė perimti iš rankų ir reikėjo ją jėga laikyti prie savęs. Po kelių moralų apie tai, kas geriau vaikui, apie trukdymą darbui, budinčios gydytojos pakvietimo ir kt., buvo leistą man laikyti dukrytę imant kraują. Seselė puikiai susitvarkė, pataikė iš karto, o mažytė irgi buvo rami kartu su manim ir vos virktelėjo.“ Lina, Kauno 2-oji ligoninė.

Tik pavienės mamos išdrįsta pasipriešinti tokiai ligoninės tvarkai. Juk atvažiuoja ten su bėda, sergančiu vaiku, tikėdamosi pagalbos. Itin pažeidžiamos ir emocingos, ne visos sugeba atsispirti spaudimui.  

“20 val. man liepė išeiti, nes tokios “ligoninės vidaus taisyklės, patvirtintos direktoriaus ir, ponia, dėl jūsų darbo netekti neketinu”. Nepalikau aš jos, pasakiau, kad pasirašau visus dokumentus ir važiuoju namo, o ryte vėl atvešiu. Budintis tuomet perkėlė mus į skyrių. Pasikeitus slaugytojoms ir atėjus kitai, kuri nežinojo mūsų priešistorės, sulaukiau: “vaikas be lašinės? Nu nieko, mamytė tuoj bus išvaryta bet kuriuo atveju, o tada susitvarkysim. Būna ir po 1,5 val. klykia, bet pastatom, kur tie vaikai dėsis, nepabėgs juk. Nemiegos be jūsų? Miegos. Užmigdysim jei reiks”. Va tada aš ją ir susirinkau, apsirengiau ir pasakiau, kad mes išeinam.” Rūta, Antakalnio ligoninė.

„Iškvietė gydytoją, ji man paaiškino, kad taip psichologai yra nustatę, kad grįžus aš galėsiu jį paguosti, o jei būsiu ten, tai jis prašysis pagalbos, o aš jos vis tiek negalėsiu suteikt, vis tiek jam skaudės, ir ištisai rėks. Patikėjau. Buvau prie pat palatos ir kartu su vaiku verkiau. Taigi, klausiu, ar kas nors gali man paaiškinti, kaip vaikui geriau tokioj situacijoj? Ar kitą kartą kovoti nagais ir ragais, ir likti su vaiku?” Gintarė, Alytaus S. Kudirkos ligoninėj

Didelis informacijos trūkumas

Kartais pakanka mamai pasakyti, kad eis kartu, tačiau daugelis mamų nesulaukia tokio pakvietimo. Darbuotojams yra neįprasta, kad tėvai stebėtų visas procedūras, atliekamas jų vaikui, būtų šalia jų reanimacijoje visa parą.  Jos nepripratusios paaiškinti, kas daroma vaikui, ir kodėl daroma.

Tačiau tėvas ar globėjas lydėdamas vaiką gali ne tik jį nuraminti, bet suteikti daug naudingos informacijos ir taip padėti personalui visas intervencines procedūras atlikti greitai, kuo mažiau traumuojant vaiką. Taip pat padėti personalui atlikti nesudėtingą vaiko priežiūrą.

“ Tėvai savo mažyliams turi paaiškinti kur jie, kodėl ir kas bus su jais daroma. Juk mus, suaugusiuosius, taip pat gąsdina nežinomybė... Mes, tėvai, esam savo atžalų asmeniniai "vertėjai" ir didelį, nesuprantamą ir pavojingą juos supantį pasaulį paverčiame savo vaikams suprantamu. Tad teisingam "vertimui" turime gauti teisingą pradinę informaciją, ir turime nuolat būti kartu su vaikais kai jiems ar mums atrodo, kad to reikia”, sako du vaikus auginanti mama Laura.

Apklaustos šalies ligoninės neslepia, kad vaikai yra atskiriami

Seimos narės Dovilės Šakalienės iniciatyva apklaustos šalies ligoninės. Iš 45 atsakiusiųjų tik 18 įstaigų administracijų teigia, kad jų ligoninėse vaikai nuo tėvų nėra atskiriami.

Seimo narė Dovilė Šakalienė teigia, kad prievartinis tėvų atskyrimas nuo vaikų pažeidžia vaiko teises:

 „Mamų pateikti pavyzdžiai šokiruoja, kitaip nei instituciniu smurtu to pavadinti neišeina. Stebina, kad Europos Sąjungos valstybėje vis dar tenka įrodinėti, jog geriausius vaiko interesus atitinka nuolatinis juo besirūpinančio suaugusio asmens buvimas šalia, ypač laikotarpiu, kai dėl ligos vaikas yra ypatingai pažeidžiamas. Traumuojantis atskyrimas, ypač ilgalaikis, gali turėti sunkių pasekmių visam gyvenimui, nuo saugaus prieraišumo sutrikimo iki elgesio ir emocijų sutrikimų. Deja, šiandien dienai sveikatos priežiūros sistema Lietuvoje vis dar yra išimtinai orientuota į somatiką, ignoruojant psichiką, nors gausūs ilgamečiai moksliniai tyrimai vienareikšmiškai rodo emocinės, psichinės būklės tiesioginę įtaką ligonio fizinei būklei, sveikimo procesui, imuninės sistemos atsakui ir kt.“

Pasak Seimo Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos narės bei Seimo laikinosios vaikų gerovės grupės vicepirmininkės, kai kuriose iš minimų situacijų galima kelti klausimą dėl Europos žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnio, kankinimų ir nežmoniško elgesio draudimo, pažeidimų.

“Pastebėtina, kad vaikas dėl savo ypatingos būsenos – bejėgiškumo, pažeidžiamumo – yra pilnai priklausomas nuo suaugusiųjų. Kai kurių savo poreikių jis nepajėgus užtikrinti savarankiškai. Todėl sąmoningas kėlimas vaikui streso atskiriant jį nuo tėvų tuo metu, kai vaikas papildomai pažeidžiamas dėl sveikatos sutrikimų, yra ne kas kita kaip smurtas prieš vaiką, kai kuriais iš minimų atvejų galbūt traktuotinas kaip nežmoniškas elgesys. Sunku suprasti kodėl vietoje to nesiimama paprastų praktinių priemonių užtikrinti tiek geriausius vaiko interesus – apsaugoti jo psichinę būklę, užtikrinti emocinių poreikių patenkinimą, tiek palengvinti gydymo ir slaugos procesą. Mano giliu įsitikinimu, tikrai nekainuotų papildomų lėšų ir neužimtų daug laiko paruošti darbuotojus, kad jie galėtų instruktuoti tėvus kaip bendradarbiauti procedūrų ir slaugos metu, būti su vaiku padedant jam sveikti ir nekliudant medicinos personalui atlikti savo pareigų.“

Darbas su tarpusavio pasitikėjimu ir vidine kultūra

Vaikų psichiatras Linas Slušnys pasidalino savo patirtimi, kurią įgijo pats dirbdamas ligoninėje įvairiose pareigose, nuo sanitaro iki gydytojo.

Jis teigia, kad techninį darbą medicinos personalas padaro gerai, dėl to abejonių nėra, jie tikrai žino ką daro. Tačiau tėvai galėtų padėti personalui atlikdami emocinį darbą, kuriam personalui neužtenka jėgų ir laiko. Šioje vietoje tikrai būtų labai naudinga pasitelkti tėvus. Tačiau tam reikia pasiruošti ir atitinkamai imtis veiksmų mokant tėvus:

„Ligoninė yra tokia vieta, kur atliekama intervencijos ir procedūros. Kas liečia tėvų buvimą procedūros metu, reikia pripažinti, kad jis gali būti tiek naudingas, tiek žalingas. Žalingas gali būti tuomet, kai tėvai reaguoja taip, kad tikrai tenka paprašyti juos išeiti. Griebia už rankų, neleidžia atlikti procedūros. Tuomet vaikas išsigąsta dar labiau.

Šiuolaikiniame pasaulyje visi supranta, kad vaikui yra labai svarbu tėvai, jam labai svarbu mama, kad jausdamas paramą jis sveiksta greičiau. Tačiau ko mes nemokame Lietuvoje, tai su tėvais susitarti ir paaiškinti. Nededame pastangų jų mokymui. Tarkime, sakyti jiems: jei aš darau intervenciją, darbastalis yra mano. Jūs galite stovėti šalia, bet ko jūs neturite daryti, tai neturite klykti, svarstyti man už rankos. Mokyti elementarios elgsenos šalia mažo vaiko. Tai būtų pagrindinis dalykas, apie kurį aš kalbėčiau šiandieniniame laikmetyje.

 Tik aišku, tada kyla klausimas, kiek mes esame tokiam pagarbiam elgesiui pasiruošę? Drįstu sakyti, kad nesame. Daug lengviau yra pasakyti – pasitrauk, aš padarysiu, paskui ateisi.“

Psichiatras yra įsitikinęs, kad didžiausia mūsų bėda yra komunikacija, net ne taisyklės. Dažnai esant toms pačioms nuostatoms skirtingi darbuotojai pasielgia skirtingai, tai matosi ir iš mamų patirčių. Juk kartais poros sakinių tėvams užtenka, kad jokių problemų nekiltų. Galbūt tėvai gali dėl dalyvavimo sutarti su gydytoju, arba būti šalia, bet elgtis atitinkamai. Procedūros metu tėvams reikia paaiškinti, kad vaikui tai bus skausminga, bus skaudu žiūrėti, paklausti, ar jie pajėgs žiūrėti. Jei pajėgs, gali būti, tačiau negali elgtis kitaip, nei jiems sako personalas.

 „Tai net nėra psichologija ar psichiatrija“, teigia psichiatras Linas Slušnys. „Tai yra elementarus kompetencijų rinkinys. Sugebėjimas suprasti kitą ir ištransliuoti tai, ką matome. Jei mokėsime tai panaudoti, neturėsime jokių problemų nei su tėvais, nei su personalu. Mes turime dirbti su pasitikėjimu ir vidine kultūra nuo pat aukščiausių grandžių.“