Genderistai dėl savo idėjų negaili laiko ir pinigų. Brukasi į žiniasklaidą, į mokyklas. Tai sutelkta energija. Ko jau ko, ryžto iš jų neatimsi.

O mūsų pusė? Nuolatos virkauja ir kūkčioja kaip genderistai juos skriaudžia, kaip blogai kad galingos jėgos juos finansuoja, kaip bus tragiška jei pasieks savo. Taip atrodo darželinukas kai jį kas nors kiek smarkiau nuliūdina.

Viena pusė pilna kovos ryžto, kita aimanų ir trypčiojimų. Jei būtumėte karvedys, iškart sumotumėte kuo čia baigsis.

Žinoma, spalvas kiek sutirštinau. Šeimų gynimo maršas parodė valią ir susitelkimą. Rezultatų ilgai laukti neteko - genderistai braukiasi apmaudo ašaras.

Didysis mitingas genderistus demoralizavo, atėmė jėgas. Į jų gretas įsimetė pasimetimas, gretos ėmė byrėti.
Pamatėme, kad laimi tie, kurie kovoja už savo įsitikinimus. Nesvarbu kiek tie įsitikinimai geri ar blogi. Kas nekovoja - prasmenga.

Taip pat pamatėme, kad leftistai jėgų semiasi iš mūsų abuojumo. Kai tik susiimame - traukiasi kaip velnias nuo kryžiaus!

Pamatinė kataliko nuodėmė - pasidavimas be kovos. Taip jie išduoda savo įsitikinimus, o išdavęs patenka į priešo įsitikinimų vergiją.

Reikia skleisti žinią, kad likti abejingu visuomeninių grėsmių akivaidoje, nesipriešinti blogiui yra didelė nuodėmė.
Jei manai kad nieko negali pakeisti, tai netiesa. Gali užimti poziciją, padaryti kas nuo tavęs priklauso, o toliau kaip D-vas duos. Tokiu atveju liksi moraliai išteisintas - padarei visa kas tavo galiose. O galios, jeigu kovoji dėl savo tikslų, nuolatos vis auga.