°C
      2018 08 22 Trečiadienis

      Biblioterapeutė Jūratė Sučylaitė: gydantis skaitymas

      Nuotrauka: Jūratė Sučylaitė

      Autorius: Darius Rekis
      2018-02-24 04:00:00
      2018-02-24 04:00:00

      Kartais labai didelė pagalba sau – padėti į lentyną savipagalbos psichologines knygas ir pradėti skaityti noveles ar romaną.

      2017 m. pabaigoje įsteigta Lietuvos biblioterapijos asociacija, kurios pirmąja prezidente išrinkta gydytoja psichoterapeutė, poetė, Lietuvos rašytojų sąjungos narė dr. Jūratė Sučylaitė. Biblioterapija (graikų kalbos žodis biblion reiškia knygą, therapê – pagalbą, gydymą) - sveikatinimo būdas pasitelkiant literatūros kūrinius, kitaip tariant, sveikstama skaitant. Klaipėdoje gyvenanti ir dirbanti J. Sučylaitė jau kelerius metus praktikuoja interaktyviąją biblioterapiją (poetinę terapiją), tad nieko keisto, jog ji tapo viena iš Lietuvos biblioterapijos asociacijos steigimo iniciatorių.

      Papasakokite, kokios yra Lietuvos biblioterapijos asociacijos steigimo ištakos? Nuo ko viskas prasidėjo? Kaip gimė ši idėja ir kaip ji galiausiai tapo kūnų?

      Lietuvoje daugėja žmonių, besidominčių biblioterapijos idėjomis: šitas procesas tęsiasi apie dvidešimt metų. Nepaisant to, kad per pastaruosius du dešimtmečius biblioterapijos idėjos daug kartų pristatytos Rytų Europos egzistencinės terapijos asociacijos ir Lietuvos humanistinės psichologijos asociacijos rengtuose patyrimų seminaruose, bei to, kad Lietuvos bibliotekose vyko nemažai renginių, skirtų biblioterapijai, dar nebuvo ryškaus poreikio vienytis ir telktis į savo organizaciją. Manau, kad noras mokytis biblioterapijos metodų, noras dalintis patirtimi yra vienas iš veiksnių, skatinančių būti kartu. Šis noras labai stiprėjo per pastaruosius metus. Galbūt atsisukimą į biblioterapiją bei didėjantį  norą ją puoselėti galima sieti ir su pilietine atsakomybe: žinome opias Lietuvos gyventojų psichikos sveikatos problemas ir tai, kad vien medicininė bendruomenė negali jų išspręsti. Biblioterapijos/poezijos terapijos idėjų sklaidai ir entuziastų būrimuisi į bendruomenę buvo svarbus prieš keliolika metų Kaune, J. Grušo memorialiniame muziejuje, vykęs poezijos terapijos seminaras, kuriame labai gausiai dalyvavo psichologai; trijose Birštono viešosios bibliotekos konferencijose „Biblioterapija. Knyga gali prakalbinti ir gydyti“ dalyvavo daug bibliotekininkų, o taip pat medikai, psichologai. 2017-ųjų metų spalio 20 d. Birštone nuspręsta: Lietuvos biblioterapijos asociaciją  įsteigsime Klaipėdoje, kai ten vyks Lietuvos mokslų tarybos remiamas tarptautinis seminaras „Psichosocialinė reabilitacija: biblioterapijos ir terapinio rašymo moksliniai tyrimai – II“.

      Ką veiks ši nevyriausybinė organizacija? Kokie jos tikslai, numatomos veiklos? Kas gali tapti organizacijos nariais ir kokios numatytos sąlygos norintiems prisijungti?

      Pirmiausias uždavinys: konsoliduoti jėgas, padėti susiburti visiems, tikintiems meninio žodžio galia. Biblioterapija – ne vien skaitymas, ji apima ir pokalbius, ir rašymą, svarbiausia, padėti žmogui pasijausti sveikesniam, laimingesniam. Reikia ir literatūros, ir psichologijos žinių. Biblioterapijos metodus galima panaudoti ir pedagoginėje veikloje, ir klinikinėje praktikoje. Biblioterapijos negalima mokytis vien iš knygų, reikia praktikos: stebėjimų, išgyvenimų, savo veiklos ir kitų žmonių reakcijų analizavimo. Naujoji asociacija kelia sau tikslą: sudaryti sąlygas mokytis biblioterapijos to norintiems. Ateityje bus galima siekti biblioterapeuto profesinės kvalifikacijos pripažinimo. Organizacija ką tik įkurta: daug veiklų ir galimybių dar bus atrasta. Lietuvos biblioterapijos asociacija atvira visiems, užtenka parašyti prašymą ir sumokėti 20 eurų stojamąjį mokestį. Tiesa, buvimas Lietuvos biblioterapijos asociacijos nariu dar nereiškia, kad jau esi šitos srities profesionalas.

      Kaip į Jūsų gyvenimą atėjo biblioterapija? 

      Baigiau mediciną, bet savo esybe esu humanitarė. Nežinau, ką būčiau studijavusi: lietuvių literatūrą ar senąsias kalbas, ar teatro meną, jei ne traumuojanti aplinka, kurioje teko augti. Ieškojau psichologijos žinių, padedančių išgyventi, rinkausi psichiatriją. Bet... realiame gyvenime nėra lengva derinti gydytojo ir menininko pašaukimus, ne kartą išgyvenau vidinį konfliktą. Kai buvau bebaigianti medicinos institutą, gydytoja psichoterapeutė Nijolė Goštautienė sakė, kad eidama poezijos terapijos keliu galėčiau daugiausia padėti žmonėms. Tada dar negalėjau įsivaizduoti, kad pajėgsiu vadovauti grupelei žmonių. Dar nebuvau išaugusi iš savo traumų. 1998 m. aš laimėjau ArtsLink stipendiją, skirtą Rytų ir Vidurio Europos menininkams. Keli mėnesiai praleisti JAV labai pakeitė mano gyvenimą, nes ten buvau įgalinta išdrįsti pasakyti, kas aš esu ir ką galiu. Po metų suradau JAV Nacionalinę interaktyviosios biblioterapijos/poezijos terapijos asociaciją. Psichiatras Stivas Rojcewiczius man tvirtino, jog neturiu galvoti apie medikės ir literatės vidinį konfliktą, tiesiog turiu eiti poezijos terapijos keliu. Vėliau Stivas tapo manuoju poezijos terapijos mokytoju. Edukologas ir menotyrininkas profesorius Albertas Piličiauskas ne tik skatino poezijos terapijos praktiką, bet ir ragino stoti į doktorantūrą, kad įgyčiau svaresnį balsą biblioterapijos idėjų sklaidai. Taigi, kelią į poezijos terapiją man rodė kiti žmonės. Biblioterapija ar poezijos terapija – tai žodžių žaismas. Ne taip svarbu, ką skaityti, bet į vieną eilėraštį sutelpa daug daugiau egzistencinės išminties negu į pusės puslapio prozos tekstą. Eilėraščio skaitymui reikia mažiau laiko: vienos valandos terapiniuose susitikimuose laikas labai greitai lekia, o reikia išgirsti visus.

      Ne tik skaitote, bet ir pati rašote eiles. Poetė ir Jūsų mama. Kokią vietą Jūsų gyvenime užima kūrybą ir kaip ji sinergizuoja su biblioterapijos praktika? Terapijos metu skaitote savo eiles ar visgi renkatės kitų autorių kūrybą?

       Terapijos metu neskaitau savo kūrybos, nebent to paprašo klientai, baigiantis susitikimui. Norėčiau turėti daugiau laiko sau: skaityti, daug ką apmąstyti, rašyti ne tik eilėraščius. Yra ne tik darbas, bet ir mama, kuriai dabar labai reikia manęs: dvasinės, emocinės ir net fizinės atramos. Ne visada lengva: asmeninė kūryba mane gydo, laisvina, grąžina galią įkvėpti kitus. Terapijoje kartais griebiuosi poetinės improvizacijos. Čia pat gimstančio poetinio teksto, į visumą susiejančio visų mintis, yra įdomiau klausytis negu mokytojiško terapinės valandos apibendrinimo. Gilioje individualioje terapijoje kartais patenku į situacijas, kai nieko nežinau, nieko negaliu, kai jaučiu fizinį šaltį ir sutemas. Tokiu atveju pasiduodu šviesos ilgesiui ir nenugalimos gyvybės formų paieškai. Iš kažkur ateina įkvėpimas, poetinio mąstymo žodžiai, jie nuskaidrina valandą, mąstymą, ir atrandu, ką turiu daryti kaip terapeutė. Tie iškalbami eilėraščiai taip ir lieka neužrašyti. Galbūt jie lavina poetinę klausą, stiprina poetines pagavas.

      Kokią reikšmę žmogaus laimei turi skaitymas? Ar svarbu ką skaityti ir jeigu svarbu tai kaip tinkamai atsirinkti? 

      Skaitymas priverčia sukoncentruoti dėmesį, atplėšia nuo stresą keliančių minčių – tai jau gerai. Skaitymas gali išlaisvinti iš prietarų, klaidingų įsitikinimų, kad už tave turtingesni ir aukštesnius postus užimantys žmonės yra geresni, padidinti savivertę ir pagerinti socialinio bendravimo įgūdžius. Viskas yra labai individualu. Pavyzdžiui, asmenį, sielvartaujantį dėl artimojo netekties, gali sustiprinti Alės Rūtos eilėraščiai ("Tyloj kalbėsi: eleginės mintys sūnui Arimantui "– Santa Monika, Vilnius, 2002). Žmogui, kuris jaučiasi labai priklausomas nuo aplinkybių, net neįsivaizduoja turįs vidinį „aš“, atradimu gali tapti  Viktoro Franklio knyga „Žmogus ieško prasmės“ (Vilnius: katalikų pasaulio leidiniai, 2008. - 158 p.). Biblioterapijoje žinoma kryptis: knygos pagal receptą. Ne taip jau lengva atrasti tikrąjį receptą, bet dirbama: rašomos biblioterapinės knygų anotacijos, jos gali skirtis nuo leidėjo anotacijų, nes šiuo atveju kitas tikslas. Sudaromi sąrašai, kokioje egzistencinėje situacijoje kokią knygą būtų geriau skaityti, kad geriau suprastum save patį ir vertybes, kurias pasirenki. Šioje srityje dar daug darbo. Aš esu interaktyviosios biblioterapijos atstovė, man svarbu ne tik knygos turinys, bet ir terapinis bendravimo procesas grupėje, kurį lengvina skaitomas kūrinys. Vienaip ar kitaip, skaitoma knyga turi būti suprantama, įdomi. Svarbu ir paties skaitymo kokybė: skaityti neskubant, skaityti protu ir širdimi. Naujų atradimų gali suteikti skaitymas balsu.

      Kokią gerą savipagalbos knygą galėtumėte rekomenduoti?

       Savipagalbos knygų sąrašą yra parengusi Medicinos bibliotekoje dirbanti Daiva Širkaitė (Knygos keičiančios mąstymą: kognityvinės biblioterapijos rodyklė, Lietuvos medicinos biblioteka, 2014).  Kartais labai didelė pagalba sau – padėti į lentyną savipagalbos psichologines knygas ir pradėti skaityti noveles ar romaną. Nuolatinis savo gyvenimo apmąstymas ir perdėtas racionalumas santykyje su savimi ir pasauliu gali užblokuoti visumos pajautą ir nieko neduoti. Yra jausmai, jų nevalia ignoruoti, esame ne tik mes, bet ir pasaulis šalia mūsų, kurį reikia atrasti ir su juo susisieti. Visumos atradimas gali sumažinti nerimą ir padidinti savivertę, o tai labai svarbu sveikstant.

      Kokie yra taikomi kriterijai biblioterapinei knygai? Į ką reikėtų atkreipti dėmesį norintiems parašyti tokią knygą?

      Pirmiausia, tai turi būti knyga ne siauram literatų cechui, o visuomenei. Tai gali būti mokslinių žinių populiarinimo knyga, skirta asmenų, sergančių ilgalaikiais lėtiniais susirgimais, mokymui, kaip pažinti ligą ir kaip su ja gyventi. Tai gali būti eilėraščių knyga arba esė, arba romanas, ar kito žanro kūrinys. Jis turi būti suprantamas ir atsakantis į daugelį egzistencijos klausimų, suteikiantis vilties. Meniškumas taip pat svarbus, nes meniškesnė kalba labiau paveikia skaitantįjį. Gera terapinė knyga leidžia atrasti dvasines jungtis tarp vidinio ir išorinio pasaulio, žmogaus ir gamtos, didina toleranciją, skatina būti atsakingu už savo paties gyvenimą, savo aplinką, skatina mokytis gyventi. Ne visi vienodai suvokia skaitomą knygą. Knyga, kurią daugelis įvertina kaip terapinę, dalies žmonių gali nejaudinti, nedominti. Rašant knygą, pravartu pamiršti, kad darai darbą, tiesiog atsiverti, nemeluoti, ir rašyti, ką diktuoja mylinti širdis.

      Ačiū už pokalbį!

      Skaityti komentarus