°C
      2018 08 22 Trečiadienis

      Emigraciją į gimtąją šalį iškeitusi rašytoja: „Pas mus yra dvasingumas. Gilios tradicijos. Natūralumas. Mūsų senelių kapai, kurių olandai net neturi“

      Nuotrauka: Asmeninis archyvas

      Autorius: Loreta Fokienė
      2018-03-13 19:00:00
      2018-03-13 19:00:00

      Mes turime viską, ką turi jie. Tik jie neturi gamtos ir čia viskas mūsų (nuo debesų iki kalbos).

      Rasa Sagė – rašytoja, publicistė, tinklaraštininkė. Tačiau rašymas ne visuomet buvo jos pagrindinis užsiėmimas. Dar daugiau – Rasa, kaip nemaža dalis lietuvių, ragavo emigranto duonos. Kokia ji buvo, ir kas paskatino grįžti gimton šalin?

      Emigracija – Tau gerai žinomas reiškinys. Pati buvai išvykusi.  Papasakok, kaip kilo mintis palikti gimtą šalį? Ieškojai geresnio uždarbio, nuotykių, saviraiškos ar kas kita tai lėmė?

      Tiesą sakant, kiek save prisimenu, aš visada norėjau išvykti. Vienoje vaikystės nuotraukoje aš esu Palangoje, man apie treji, aš stoviu visa susiraukusi, basa ant smėlio, vilkėdama maudymosi kostiumėliu ir puikiai pamenu, ką galvoju: „Aš nenoriu čia būti“. Kai augau, didžiausias vaikystės lobis būdavo siuntiniai nuo giminių iš Amerikos: skalbimo milteliai, neiloninės kojnės, moteriški higieniai paketai (pirmą kartą mes su mama juos pamatėme), šokoladas, dar kažkas, ką mama skubiai slėpdavo spintelėje. O didžiausias lobis būdavo nuotraukos. Žydras žydras dangus, žalia žalia žolė, baltai apsirengę žmonės ir plačios jų šypsenos. Epizodą su nuotrauka aprašau ir savo knygoje, nes tai buvo tarsi svajonių bilietas į kitą pasaulį, į laisvę, praktiškai į rojų. Nors buvau vaikas, puikiai žinojau ir jaučiau, kad mes esame uždaryti.

      Kai pirmą kartą kirtau Lietuvos sieną su mokyklos klase, man buvo 16, tai buvo pirmieji nepriklausomybės metai ir mes važiavome į Austriją. Autobusui pajudėjus iš muitinės link Lenkijos sienos aš išsižiojusi žiūrėjau, kada tas dangus taps toks mėlynas, o žolė tokia žalia. Tačiau nieko neįvyko. Tai truputį nuvylė, tačiau Austrija, kalnai, buvo nuostabūs. Ta kelionė man iki šiol primena pasaką.

      O kai 2006 m. atėjo krizė, mano sena svajonė pagyventi kitoje šalyje ilgiau nei kelis mėnesius dar nebuvo išsipildžiusi. Buvau dirbusi aukle Airijoje ir man ten labai labai patiko, bet grįžau baigti mokslus, nors planavau ir vėl atvažiuoti. Tačiau grįžti nebepavyko, o kai pasitaikė proga išvažiuoti, pabėgti nuo krizės ir pagaliau pagyventi kitoje šalyje, kitoje aplinkoje, džiugiai pasinaudojau šia galimybe.

      Ir vis tik pasielgei netipiškai – grįžai LietuvonBe priežasties tokių radikalių sprendimų žmonės nedaro. Kaip Tavo kelias sukęs ratą sugrąžino tėvynėn?

      Niekada nenorėjau likti ten visam gyvenimui. Žmogus, niekada negyvenęs kitoje šalyje ilgesnį laiką, sunkiai tai supras, nes Olandija yra puiki šalis gyventi, kurti šeimą (ten labai daug vienišų vyrų, merginos, dėmesio! Dauguma aukšti, garbanoti, mandagūs, kvepiantys, tikri džentelmenai). Tačiau tas jausmas, kad nuolat esi svečiuose, negali atsipalaiduoti, turi laikytis svetimų taisyklių, man visai nepatiko. Žinoma, jis niekam nepatinka, tik skirtingi žmonės skirtingai su juo bando sugyventi. Vieni jį ignoruoja, kiti apsupa save tautiečiais, lietuvišku maistu, tradicijomis ir aktualijomis, kurdami „mažąją“ Lietuvą kitoje šalyje. O man iš pat pradžių buvo svarbu integruotis, suprasti tuos žmones, jų kultūrą. Pamatyti, kaip gyvena žmonės, iš esmės. Toks gilinimasis ir bandymas suprasti vyko du metus, galbūt tai ir nėra ilgas laiko tarpas įsijausti į kitos šalies gyvenimą, bet man jo puikiai užteko. Išmokau kalbą, susiradau vietinių draugų, jau ėmė pabosti fizinis, intelekto nereikalaujantis darbas, ir grįžau. Labai padėjo apsispręsti ir tai, kad buvau numačiusi sau limitą – du metai. Lengviau buvo ištverti sunkumus, nes žinojau, kad jie laikini, taip pat lengviau buvo nubrėžti ribą – po dviejų metų arba grįžtu, arba einu mokytis, o paskui jau tikrai įleidžiu šaknis. Tačiau jau po pusantrų metų ėmiau skaičiuoti dienas, kada važiuosiu namo. Pasiilgau visko, net tokių keistų dalykų, kaip senamiesčio šaligatvio vingis arba daugiabučio kiemas, apie kurį niekada gyvenime nesusimąstydavau. Kai grįždama savo automobiliu įvažiavau į Lietuvą,  verkiau džiaugsmo ašaromis, nes viskas man buvo miela, sava, stebuklinga. Ir tuščios gatvės, ir balti automobilių numeriai su LT ženklu priešais skaičius, ir miškai, ir kelio užrašai, ir kvepiantis oras. Lietuvoje oras labai skaniai  kvepia, tuo tarpu Olandijoje jis dvokia mėšlu.  

      Ir jau visai įdomu: paskui mylimą moterį atsekė vyras! Užsienietis, nemokantis lietuvių kalbos, apie šalį žinantis iš mylimosios pasakojimų. Sutik – netipinis sprendimas. Daug dažniau vyro gimtinėje šaknis įleidžia moteris. Kaip vyras ryžosi sekti paskui Tave? Kaip jam sekėsi čia įsikurti? Su kokiais iššūkiais susidūrė?

      Su savo vyru susipažinome Lietuvoje, man grįžus. Nieko apie jį nežinojau gyvendama Olandijoje, o jis nieko nežinojo apie mane. Kartais pagalvoju, kad net jei būtume ten ir susitikę, greičiausiai nebūtume tapę pora, buvome per daug skirtingi. Pagalvoju, gal man reikėjo nuvažiuoti į Olandiją, pagyventi ten du metus tam, kad geriau jį suprasčiau? Nes, tiesą sakant, jei aš nebūčiau pažinusi jų kultūros iš arčiau, man būtų sunku su juo bendrauti. Olandai vyrai nesako komplimentų, nedovanoja gėlių, nekviečia į pasimatymus ir neapmoka sąskaitos. Jie jaučia visišką lygybę tarp partnerių, o tai mums kartais sunku suprasti. Tačiau, tikiu, kad mūsų mintys veda mus svajonių link ir mano vyras yra toks vyras, apie kokį aš visada svajodavau. Tačiau jo nepažinau, kai tik susipažinome. O jei ne Olandija, nebūtume apskritai susitikę.

      Jis atvažiavo į Lietuvą porai mėnesių pagalvoti, ką jam gyvenime daryti toliau. Buvo ką tik išėjęs iš gerai apmokamo darbo, pardavęs namą, stovintis ant naujų pasirinkimų slenksčio. Mus supažindino mūsų bendra pažįstama, su kuria aš susidraugavau Olandijoje. Ji buvo ištekėjusi už olando, vestuvės buvo Lietuvoje. Jų vestuvėse dalyvavo ir mano būsimas vyras, jam čia labai patiko. Todėl jis ir pasirinko Lietuvą atvažiuoti pagalvoti. Bendra pažįstama parašė man per feisbuką, kad yra vienišas olandas Kaune, nelabai turi ką veikti, ir gal aš noriu su juo pabendrauti, pasipraktikuoti olandų kalbą? Aš, aišku, norėjau. Pasikviečiau jį į savo gimtadienį, taip pirmą kartą ir pasimatėme, per mano gimtadienį.

      Paskui du mėnesius bendravome kaip draugai, eidavome kartu į kavines, nuvažiavome prie jūros. Kai jis išvažiavo atgal į Olandiją, susirašinėjome. Viskas ėmė krypti romantiška linkme, kai aš jam atskleidžiau savo svajonę – pagyventi namelyje kur nors aukštai kalnuose, be žmonių, geriant kalnų upelių vandenį ir valgant uogas. Tada jis visai netikėtai pasiūlė vasarą nuvažiuoti į namelį Prancūzijos kalnuose, kurį jis su broliais paveldėjo iš tėčio, ir kur leisdavo visas savo vaikystės vasaras. Tik tada aš ėmiau galvoti: mes kartu?... Kalnų namelyje? Kaip draugai, ar kaip kas?

      Ir nuvažiavome. Manau, kad tai buvo savotiškas testas vienas kitam: juk sako, jie nori pažinti žmogų, išeik su juo į kalnus. Paskui viskas ėmė rutuliotis savaime ir netrukus jam teko atvažiuoti gyventi čia, nes aš nei už ką nebenorėjau važiuoti gyventi į Olandiją.

      Pradžioje buvo sunku, nes jis neturėjo darbo, tiksliau turėjo keletą užsakymų, tačiau ateitis buvo neaiški. Gyvenome iš santaupų. Tačiau ir vėl viskas susiklostė gerai, nes jį mano buvusi kolegė parekomendavo į tarptautinę kompaniją, kurioje ji dirbo. Jį ten priėmė dirbti ir jis sėkmingai dirba iki šiol. Beje, Olandijoje jis nebuvo pasiekęs tokių karjeros aukštumų, kaip pasiekė čia. Dabar jis jau vadovas, vadovauja žmonėms.

      Gyvenimo kokybė čia ir ten? Kurion pusėn svyra lyginimų rodyklė?

      Daug apie tai galvojau. Ir išvadą galiu pasakyti paprastai: mes turime viską, ką turi jie. Tik jie neturi gamtos ir čia viskas mūsų (nuo debesų iki kalbos). Skirtumas tik toks - kur yra užkelta kartelė. Taip, olandai važinėja naujesniais, modernesniais automobiliais. Tačiau ir mes turime automobilius, na ir kas, kad dešimt metų senumo. Taip, olandai perka daugiau ir prabangesnių rūbų. Tačiau ir mes galime puikiai nusipirkti tuos pačius rūbus „humanose“ ar panašiai. Taip, olandai keliauja du kartus per metus. Tačiau mums taip toli keliauti ir nereikia, kai mūsų gamta tokia graži. Užtenka nuvažiuoti į mišką ir patiriame tą patį, o gal ir daug daugiau, nei olandas sėdėdamas kempinge Prancūzijoje ar Ispanijoje, valgydamas savo sumuštinius. Taip, olandų valgomojo indai yra visi vienos spalvos, vieno rinkinio, suderinti su valgomojo  kėdžių pagalvėlių stiliumi. Tačiau, man asmeniškai, jokio skirtumo, iš kokių indų valgyti. Taip, jie sūrį pjausto sūrio pjaustykle, kavą geria iš aparato, duonai turi atskirą peilį. Tačiau kas iš to? Mes užsipilame kavos ir mums labai skanu. Taip, pas juos yra sistema visur ir visada, jie tiksliai žino, kad ji jais pasirūpins, žino, kaip elgtis ir kas yra jiems gerai. Tačiau pas mus yra dvasingumas. Gilios tradicijos. Natūralumas. Mūsų senelių kapai, kurių olandai net neturi.

       

      Knygos „Laimingi žmonės keliauja dviračiais“ pagrindinė veikėja taip pat buvo palikusi gimtą šalį. Jos pasirinkimas – Olandija. Tu esi gyvenusi ne tik šioje šalyje. Smalsu, kodėl būtent Olandijon emigravo knygos herojė?

      Olandiją pasirinkau visai atsitiktinai. Mano buto kaimynas buvo olandas ir vieną kartą su juo išsikalbėjome, ką jis čia, Lietuvoje, veikia. Jis papasakojo, kad nori įkurti savo verslą, įdarbinimo agentūrą. Tuomet mintyse pagalvojau, kad jam nieko neišeis, juk lietuviai sužlunga, o čia jis, užsienietis... Tačiau po dviejų metų jis jau gyrėsi, kad beveik trys šimtai žmonių išvažiavo per jo agentūrą dirbti į Olandiją. Kai mane dėl krizės atleido iš darbo, iš karto pagalvojau apie jį. Žinojau, kad darbas bus fizinis, tačiau tai buvo puiki galimybė nuvažiuoti į kitą šalį nei Anglija ar Norvegija, apie kurias jau buvau daug girdėjusi. Nieko apie Olandiją nežinojau, tik tiek, kad tai gerai ekonomiškai išsivysčiusi šalis, kad ten yra sūrių, klumpių ir malūnų. Taigi, visai kaip rašau knygoje, parašiau Johanui ir jis man rado darbą Olandijoje. Knygą „Laimingi žmonės keliauja dviračiais“ parašiau grįžusi ir jau susilaukusi dukrytės. Tada netikėtai tapau laisva kaip niekada – pasirūpinusi kūdikiu turėjau labai daug laiko. Iš Olandijos buvau parašiusi daug laiškų ir tų laiškų pagrindu ėmiau kurpti istoriją. Šis darbas man truko ketverius metus, kol galų gale knyga išvydo pasaulį. Tai yra mano istorija, jei minėti emigracijos faktus, tačiau kitos moters meilės istorija.

       Ir vis tik: širdis ar protas lemia pasirinkimus? Ko patartum klausyti, kuo sekti?

      Širdis žino geriausiai. Tačiau širdies balsas yra tylus, jį sunku išgirsti per emocijų triukšmą. Taigi, protas reikalingas tam, kad nutildytų emocijas ir būtų galima išgirsti širdies balsą.

      Kažkada jaunystėje savo kambaryje ant sienos buvau pasikabinusi tokį užrašą:

      „Gyvenimas yra tragedija tiems, kurie jaučia, o komedija tiems, kurie mąsto“. Iš dalies vis dar su tuo sutinku. 

      Tavo idėja – minfo.lt pažintys imant interviu iš norinčiojo rasti sau porą. Idėja įdomi ir originali, ir tikiu,  jog padės ne vienam rasti antrą pusę. Kaip ji kilo? 

      Idėją padėti žmonėms susipažinti aš turiu jau labai seniai. Netgi bandžiau galvoti apie pažinčių agentūros kūrimą. Viskas prasidėjo nuo to, kad pradėjau pastebėti, jog man esant šalia mano draugės susiranda sau vyrus, už kurių išteka. Ėmiau galvoti, kad esu tarsi cementas plytoms, kurios susiklijuoja viena su kita. Spinduliuoju energiją, dėl kurios žmonėms būna lengviau pamatyti vienas kitą. Kai atsirado minfo.lt pažinčių skyrelis, be galo apsidžiaugiau, nes dabar galima šią mano savybę panaudoti platesniu mastu. Jau dabar matau, kad vyksta keisti ir nuostabūs dalykai: paimu interviu iš žmogaus, jame jis pats tarsi pamato save iš naujo, susipažįsta su savo širdimi, ir netrukus gaunu žinutę: labai ačiū, bet interviu nepublikuokite, nes aš jau susipažinau, ir viskas yra labai nuostabu. Aš tikiu, kad toks interviu jau daro savo gerą darbą, net nepublikuotas. Pavyzdžiui, klausimas, apie ką svajojai vaikystėje arba, jei galėtum ką nors pakeisti, ką keistum iš to, kaip Tave auklėjo tėvai, parodo asmenybę kaip ant delno ir svarbiausia, parodo žmogui jį patį. Tuo aš labai džiaugiuosi ir tikiuosi, kad pažintys minfo.lt taps terpė rimtiems ir sąmoningiems žmonėms surasti vienas kitą. 

      Ačiū už pokalbį ir geros kloties Tavo šeimai gimtinėje!

      Skaityti komentarus

      Marius2018 14 03 09:48

      Geras straipsnis! Patiko!

      0
      0
      Atsakyti

      Komentuoti gali tik registruoti vartotojai