Kas paskatino išvykti iš Lietuvos ir kiek laiko praleidai svetur? Kaip Tau sekėsi, ką dirbai, kokia Tavo emigracijos istorija?

Baigusi vidurinę mokyklą įstojau į Kauno kolegiją, ekonomikos ir teisės fakulteto teisės studijas. Mokslas buvo mokamas, sunkus. Pasiėmiau akademines atostogas ir, gavusi leidimą dirbti Šiaurės Airijoje, išvykau. Beje, išvykau tuomet, kai Lietuva dar nebuvo Europos Sąjungoje. Tada viskas buvo kur kas sudėtingiau.

Paskatino jaunystė, veržlumas, troškimas pažinti tą pasaulį, apie kurį tik girdėdavau iš kitų pasakojimų. Dirbti teko įvairius darbus: grybų rinkėja fabrikuose, parduotuvėje, administratore ar rūbų rūšiuotoja. Visgi,  esu dėkinga likimui, kad suteikė tokią galimybę išvykti ir pamatyti ne vieną šalį bei sutikti unikalių žmonių, su kuriais bendrauju iki šiol. Tikrai nesigailiu kad išvykau, tai labai didelė patirtis.

Kodėl nusprendei grįžti ir kurti verslą Lietuvoje? Ką parsivežei iš emigracijos?

Visų pirma, aš savęs nelaikau verslininke, o tik darančia, kas miela širdžiai ir bandančia iš to išgyventi. Kol kas viską darau pati: ir prekes vežuosi, ir parduodu, ir viską, viską (šypsosi).

Į Lietuvą paskatino grįžti namų ilgesys. Štai ir būnant Jurbarke labai norisi grįžti namo į tėviškę. Kad ir kaip mes burbėtumėm, jog čia blogai, tačiau čia yra namai. Aš, kad ir kur bebūčiau, kad ir kaip gerai būtų kitoje šalyje, vis tiek jaučiausi svetimšalė. Taip, tu gali leisti gal daugiau gyvendamas užsienyje, bet... Aš nesakau, kad niekada negrįšiu į užsienį, pažiūrėsiu, kaip seksis.

Iš emigracijos parsivežiau ne tik patirtį, įspūdžius, pažintis, bet ir savo geriausią draugą – katiną Čiarlį. Nuo pat mažumės myliu kates, kas mane pažįsta tai gali garantuoti šimtu procentų. Mes su Čiarliu kartu jau 13 metų. Tai mano džiaugsmas po sunkių darbų. Begalė nuotykių yra buvę su juo. Ir policija jį gaudė, ir su gyvūnų greitąja vežė, ir muilinėje sėdėjo. Kad ir grįžtant jau į Lietuvą iš Š. Airijos reikėjo įvykdyt daugybę reikalavimų, kad jį parsigabent. Oro linijas susirasti, kurios skraidina gyvūnus, ir, jūs įsivaizduojate, jį man gražino ne į rankas, o su bendru bagažu. Narvas atidarytas. Man šokas. Ėmiau šaukti, kad gaudytų katiną, o tas bėga, blaškosi oro uoste. Tai gerai, kad buvo neabejingų žmonių ir padėjo jį sugauti. Juoko Vilniaus oro uoste tuo momentu pakako iki ašarų (juokiasi).

Kodėl rūbai, rūbų (batų) parduotuvė? Gal gali kiek plačiau apie savo verslo idėją?

Nesu aš jokia stilistė ar dizainerė ir iki to man toli gražu (juokiasi), bet rūbai, batai turbūt kaip ir daugelį moterų visada traukia ir štai - patraukė. Minčių ir norų mano galvelė pilna, ir tikiuosi jos nenuguls į lentyną, o išsipildys.

Pasiūla ir konkurencija didelė, turi nuolatos sugalvoti kažką kito, kažką tokio, kad patrauktum dėmesį. Sunku rasti savo pirkėją.

Kodėl pasirinkai Jurbarką savo verslo idėjai, o negrįžai į tėviškę Akmenės rajone?

Jurbarkas man savotiškas užsienis (juokiasi). Žemaičių kalbą čia ne visi supranta ir aš čionykščių neretai nesuprantu. Dėl kalbos buvo visokių nutikimų, o atrodo toj pačioj mažytėje Lietuvoj gyvename. Ne vieną pirkėją esu prajuokinusi savo kalba. Jurbarkas dar todėl, kad čia gyvena tolimi giminaičiai. Vis ne viena, yra kas pagalbos ranką ištiesia. Noriu pasidžiaugti, kad sutikau Jurbarke fantastiškų žmonių, kurie liks mano gyvenime ir širdyje visam laikui. Didelis ačiū jiems už pagalbą, nuoširdumą ir gerą nuotaiką.

Kiek laiko jau veikia Tavo parduotuvė ir kaip jai sekasi? Su kokiais didžiausiais iššūkiais tenka susidurti? Gal dabar gali palyginti mokestinę sistemą Lietuvoje ir užsienyje?

Parduotuvė veikia nuo 2017 rugsėjo 30 d. Esu kol kas tyrinėjimo, ieškojimo stadijoje. Stebiu viską, nes esu naujokė versle ir daug dar labai daug ko turiu išmokti. Vienas iš didesnių iššūkių – susirasti tinkamas komercines patalpas. Po to seka mokesčių grandinė. Taip pat noriu mesti didelį riedulį ir į valdžios pusę. Sunku yra konkuruoti su nelegalia prekyba internetu. Tos pačios prekės yra pardavinėjamos internetu nemokant mokesčių, tad mažesnėmis kainomis. O parduotuvėms reikia už nuomą, už kosminį šildymą mokėti, už muziką ir t. t.
Užsienyje yra kiek paprasčiau, kiek teko girdėti, negaliu aš kažko komentuoti ar teigti, nes nesu asmeniškai susidūrusi. Nedaug kas dalijasi patirtimi ir informacija, viską tenka išmokti pačiai. Net ir valstybinės įstaigos nepasako visko.

Moteris verslininkė: ar netenka susidurti su kokiais neigiamais stereotipais visuomenėje, o gal tai jau nieko nebestebina?

Aš savęs nelaikau verslininke. Mano manymu verslininkė yra ta moteris, kuri įsteigia darbo vietų, o aš, kaip sakant, esu mažas Žemaitijos akmenėlis (žodžiai skolinti). Moteris versle tikrai nieko nebestebina šiais laikais.

Tiems, kurie nori ar planuoja emigruoti dabar, ką galėtum patarti? O tiems, kurie norėtų grįžti ir kurti gyvenimą Lietuvoje?

Tiems, kas nori emigruoti galiu pasakyti: važiuokit, pamatykit kaip yra ten. Dažniausiai per  televiziją girdim kam sekasi puikiai, kas verslus įkuria ir visi su pavydu žiūrim ir galvojam, kad užsienyje lengva. Nėra ten taip.

Laikina emigracija yra puiki galimybė susipažinti su kitokiomis kultūromis, su įdomiais žmonėmis. Įsitikinkite patys, o ne klausykite kalbų. Pabaigai noriu pasakyti, kad pabuvę svetimoje šalyje, grįžkite, ir su naujom idėjom bei patirtimi, kurią įgavote, kurkime tą gerą Šalį, kurioje būtų gera taip kaip užsienyje.