°C
      2018 11 17 Šeštadienis

      Daugiavaikių šeimų asociacijos „MES“ vadovė Jurgita Pocienė: „Moteris turi MOTINYSTĖS dovaną, kuri ją praturtina gerokai labiau, nei karjera ar kažkokie materialūs pasiekimai“

      Nuotrauka: Asmeninis archyvas

      Autorius: Loreta Fokienė
      2018-05-06 11:00:00
      2018-05-06 11:00:00
      Jurgita Pocienė – šešių vaikų (Pajautos (14), Mortos (12), Barboros (11), Kerniaus (9), Petro (3) ir Katrės(3) mama, Daugiavaikių šeimų asociacijos „MES“ vadovė, Socialinės visuomenės gerinimo akcijos „Svajonių karavanas“ organizatorė ir „Svajonių stovyklos“ įkūrėja. Socialinės saugumo akcijos „Būk matomas“ sumanytoja ir vykdytoja.

      Jurgita, pradedam neįprastai. Daug vaikų auginančios mamos juk kitokios, nei dauguma? Kai pasaulyje įsigali materialumas, vis dar yra moterų, kurios gimdo ir augina daugiau nei vieną ar du vaikus. Kokia esi Tu? Kokios yra kitos daugiavaikės Tavo pažįstamos mamos?

      Iš tiesų, daugiavaikės mamos yra gerokai kitokios. (šypsosi)

      Tą supratau, kai jau buvau įkūrusi Daugiavaikių šeimų asociaciją MES, ir susipažinau su tikra gausybe moterų, auginančių daugiau nei 3 vaikus. Tada supratau, kad mes esame kažkokia kita rūšis. Radau keletą bendrų bruožų, kurie jungia visas: gebėjimas mąstyti ir matyti gerokai plačiau, gebėjimas dirbti tai, kas patinka (pažįstu tikrai daug daugiavaikių mamų, nešvaistančių savo laiko nemėgstamam darbui, o realizuojančių save čia ir dabar: kuriančių verslus, ar savo kad ir nedideles veiklas, tačiau tokias, kurios pirmiausiai yra savo gyvenimo kūrėjos. Jos nebijo. Jos eina pirmyn. Jos dažnai rizikuoja ir savo gyvenimo kortą stato VA BANK. Aš irgi ne išimtis.

      Iki įkuriant asociaciją, maniau, kad aš viena tokia nenormali. Taip taip – nenormali. (juokiasi) Nes aplinkiniai stebėdavosi, kodėl tiek vaikų, kam man to reikia ir t. t.   Kai laukiausi 4-to vaiko iš tiesų patyriau nemažą aplinkos spaudimo: kodėl? kam? Juk bus sunku ir t. t. Ir šie klausimai mane iš tiesų vijo į kampą. Maniau, kad 4 vaikus auginti – tai misija neįmanoma. Tačiau atėjus ketvirtam žmogui į šį pasaulį, jis ne tik kad nesugriuvo, bet tapo dar spalvingesnis, įdomesnis ir turiningesnis. Juk iki ketvirtojo – auginau tik mergaites. (šypsosi)  Berniukas man buvo naujiena. Ir esu dėkinga Dievui už galimybę turėti tiek vaikų. Jie mus paverčia neišsemiamomis. Ar mes – daugiavaikės – pavargstame? O taip! Ar kartais nebetenkame vilties – be abejo! Tačiau visada mes turime tiek laimės ir meilės – kiek neturi niekas daugiau. Tai mus padaro nenugalimomis. (šypsosi

      Šis interviu rengiamas artėjant Motinos dienai. Kas Tau yra Tavo mama? Kiek ji iki šiol svarbi Tavo gyvenime? Ką kartoji iš to, ką darė mama Tave augindama, o kuo esi visai kitokia?

      Mes su MAMA esame labai artimos. Kas dieną kalbuosi su ja telefonu. Jei sunku – ji man padės, jei džiugu – ji džiaugiasi kartu. Mano mama gyvena kitame mieste, tačiau dažnai džiaugiamės jos viešnagėmis pas mus. Nes mums su tokio dydžio šeima jau sudėtinga keliauti į svečius, kur yra mažokai vietos. (šypsosi)  Pamenu save mažą, kas tuomet man buvo MAMA? Tai atsimenu lyg šiandieną – tą ramybės ir laimės jausmą, esant tiesiog šalia. Buvau absoliuti mamyčiukė, nepasilikdavau niekur...

      Dabar ir savo vaikams esu turbūt tas ramybės šaltinis. Nešioju, myluoju, būnu, kol galiu... Nes maži jie bus neamžinai...

      Kitokia galbūt esu tuo, jog labiau myliu save. Leidžiu sau mėgautis gyvenimu. Mano mamos gyvenimas buvo sunkus. Visada dėl jos bijojau... Ji sunkiai dirbo ir neturėjo vyro, kuris ją palaikytų, jai padėtų... Mano tėvas smurtavo. Ta pamenu iki šiol. Ir tai yra žaizda.



      Kiek Tau svarbus artimiausio žmogaus – vyro palaikymas? Darni šeima turint daug vaikų. Kaip pavyksta to pasiekti?

      Be vyro, nebūtų ir šeimos. Mes su vyru, esame abu absoliučiai išprotėję gyvenimo avantiūristai. Įsimylėjome per pirmą susitikimo valandą, po 3 mėnesių – susituokėme.

      Manau kad santykius reikia puoselėti ir auginti, nes tas „atogražų karštis“ kuris mus valdo pirmaisiais įsimylėjimo metais, paskui praeina. Ir tada prasideda realybė :D Mūsų realybė buvo visokia, ir daug juoko ir daug ašarų... Ne kartą pykomės, ne kartą ir taikėmės. Praėjome jau nemažai santykių etapų, ir esu laiminga, kad juos praėjome KARTU. Neišsilakstėme, nepabėgome nuo problemų. Kiekvienas didelis išbandymas, jei jį pavyksta įveikti – sustiprina ir santykius ir meilė.

      Daug vaikų auginti gali tik emociškai stiprūs žmonės. Nes iššūkių yra žiauriai daug. Pradedant buities rūpesčiais, įsibėgėjant – dėmesio trūkumu (kalbu apie dėmesį sutuoktiniui) ir baigiant auklėjimo peripetijomis. Visame kame svarbiausias yra vienas kito supratimas, palaikymas ir pagarba. Ir tik abiejų mūsų su vyru dėka esame stiprūs tarsi kinų  siena.


      Suprantu, kad klausdama apie buitį sugrąžinčiau į kasdieną. Tačiau vis tik – ar įmanoma turint didelę šeimą ir namus išlaikyti tvarkingus, švarius? Na ir tuo pačiu: kaip sekasi vaikus įtraukti į buities darbus? Turite pareigas, pliusų lenteles? Kaip viskas organizuojama Tavo namuose?

      Dėl švaros ir tvarkos mūsų namuose, tai iš ties yra reikalų. Jie, deja, niekada nežiba nepriekaištinga tvarka. Jei pasakyčiau tiesiai šviesiai, niekada aš ir pati nebuvau pedantė ir negalėjau pasigirti muziejiniais namais. Tačiau manau, kad elementari tvarka pas mus visgi yra. (šypsosi) Kadangi dalis vaikų, tiksliau tariant 4, jau yra galintys prisidėti prie buities darbų, praktiškai jau metus galioja virtuvės tvarkymo taisyklė. Kiekviena diena priklauso vis kitam vaikui. Vakare turi būti suplauti indai, nuvalytas stalas, iššluotos grindys. Pradžioje tai buvo neįprasta ir dažnai man tekdavo pabaiginėti virtuvinius darbus, tačiau dabar kažkaip puikiai įsivažiavo šita sistema. Anksčiau buvo pliusų lentelių sistemą, bet kažkaip tas etapas jau praėjo. Tada vaikai rinkdavo pliusus ir gaudavo valandas su kompiuteriu. Dabar, kuomet išmanūs telefonai pas kiekvieną – tai tapo nebeaktualu.  Dar turime vieną įprotį – tai šeštadieninis tvarkadienis. Visi 4 vaikai pasiskirsto darbus ir puikiausiai juos atlieka – tvarkomi visi namai. (šypsosi

      Ko siekei įkurdama daugiavaikių šeimų asociaciją? Ir ar viskas, ko tikėjaisi, pavyksta? Ar pamažu Lietuvoje reabilituojama daugiavaikė šeima?

      Kai įkūrėme asociaciją, tikslas buvo suburti šeimas auginančias daug vaikų, nes savo aplinkoje tokių neturėjau ir labai norėjosi tos bendrystės. Taip pat labai norėjosi kalbėti apie ŠEIMOS vertybę, kuri privalo būti esminė, tačiau dažnai nustumiama į antrą planą, iškeliant materializmą, ego ir t. t. Mano galva, tik stiprios ir darnios šeimos yra Lietuvos ateitis. Jei šeima subyrėjusi, paliesta išsiskyrimo, tas modelis keliauja ir vaikams. Ir tada ratas tarsi užburtas... Kas baisiausia, kad suaugusieji tarsi žaidžia santykių žaidimus, o vaikai turi visa tai iškęsti  ir pergyventi.

      Mano didžiulis noras, kad žmonės šeimas kurtų atsakingai, o jau sukūrę – gyventų taip, kaip prisiekė susituokdami: vienas vyras- viena žmona ir visam gyvenimui. Ir nėra svarbu, kiek vaikų ateis į tas šeimas. Tegul augina nedaug, bet atsakingai. O tie kurie gali, nori ir myli – tesusilaukia gausiai. (šypsosi) Aš dažniau jaučiu aplinkinių pagarbą, kuomet pasakau kiek vaikų auginu. Nors kai laukiausi 4 –to, sulaukdavau daugelio kreivų replikų.

      Kaip manai, kas turėtų nutikti, kad moterys Lietuvoje rinktųsi motinystę? Gal ne šešis ar septynis vaikus, bet bet jau du tris augintų?

      Labai daug dalykų iš tiesų yra svarbūs. Pirmiausiai, tai vyro ir žmonos santykis. Jei yra gilūs jausmai, jei yra pasitikėjimas – manau kad vaikų atėjimas yra dovana. Kita vertus, sudėtinga finansinė padėtis dažnai gali ir tuos gražius santykius paveikti. Tad labai svarbus Valstybės rūpestis. Kad moteris jaustųsi saugi, gimdydama vaikus. Kad nebijotų tapti palikta likimo valiai, jei kažkas nutiks. Taip pat manau yra svarbu atsigręžti į savo prigimtį. Moteris turi MOTINYSTĖS dovaną, kuri ją praturtina gerokai labiau, nei karjera ar kažkokie materialūs pasiekimai. Nes visgi tas viršūnių užkariavimas man šiek vyriškas reikalas.

      „Svajonių karavanas“ ir „Svajonių stovykla“ – dar dvi gražios Tavo iniciatyvos. Žinau, kad stovyklos metu mokai vakus svajoti. Vadinais, pati tai puikiai moki ir jokie kasdienos darbai netrukdo mintyse kurti norimų vaizdinių? Apie ką svajoji šiuo metu?

      Svajonių galia yra begalinė. Tuo esu įsitikinusi ir kas kartą iš naujo tą pajuntu, kai kažkada sau pasižymėtos svajonės pradeda pildytis. Dabar esu giliame svajojime apie keliones... Jos dar vis man nepasiekiamos ir, rodos, neįmanomos. Savo pusę pasaulio aš apkeliavau dar iki santuokos. Mano vyras, beje, irgi. Sukūrę šeimą mes niekur nekeliavome, nes gana greitai susilaukėme vaikų. Ir dabar, atsigręžusi atgal, mąstau: na kodėl niekur nevažiavome su 1 ar 2 vaikais??? Taigi, dabar yra šeši, ir svajoju apie atostogas su jais visais, ten kur gražu, šilta, gera... Kad nereiktų rūpintis buitimi.   Noriu parodyti jiems kitas šalis, nuvežti juos į vaikų išsvajotus parkus: Disineilendą. Lego, Heide... Dėliojuosi tas svajones į lentynėles ir tikiu, kad jei ne šiais, tai kitais metais mums pavyks. (šypsosi)

      Tobula Motinos diena – kokia ji Tau būtų?

      Tai tokia dienai, kai MAMOS gali mėgautis. Tikiu, kad ši diena tokia ir bus! (šypsosi) Aš mėgausiuosi savo vaikų juoku, bučiniais ir meile, ir juos apglėbsiu savo šiluma ir ramybe. Valgysime ledus, eisime pasivaikščioti, galbūt jau maudysimės baseine. 

      „Šeimų eisena“ – renginys, kuriuo siekiama stiprinti šeimų instituciją. Kas dar? Kas Tau pačiai yra ši eisena?

      Ši eisena – jau penktoji. Ir šiais metais ji bus kitokia. Ji bus TRISPALVĖ. Visi žygiuosiantys eisenoje kviečiami apsirengti viena iš Lietuvos trispalvės spalvų. Padovanosime Lietuvai eiseną, kurioje žingsniuos Lietuvos viltis – sąmoningos šeimos, kuriančios Lietuvos ateitį.

      Apie šeimų eiseną, kur ir kada jis vyks, visa informacija: https://www.facebook.com/event...

      Na ir visai nebanaliai: laimė. Kas Tau yra laimė?  

      Mano LAIMĖ yra mano ŠEIMA. Ir tai gryna tiesa. Kol neturėjau šeimos, aš visą laiką ieškojau. Ko? Negalėjau tada sau atsakyti. Ieškojau antros pusės, nors visada neigiau, kad ieškau (!), ieškojau savirealizacijos – ir, beje, labai daug kur smagiai save realizavau, ieškojau esmės ir prasmės. Ir, kas įdomiausia, kad kai tik jau lyg ir kažką atrasdavau, vis tiek būdavau nelaiminga… ir ieškodavau toliau. Ir tik tada, kai sukūrėme šeimą, kai atsirado vaikai, ir gal dar po kažkiek laiko, kuomet išgyveno mūsų šeima nuopuolius ir pakilimus, pajutau visišką laimę. Čia ir dabar. Savo šeimoje.

       Ačiū už pokalbį. Sveikinimai nuo minfo.lt ir su Motinos diena!

      Skaityti komentarus