°C
      2018 05 21 Pirmadienis

      Blaivybės judėjimas kaip pasipriešinimas okupacijai XIX a.

      Nuotrauka: Wikipedia | Valančius

      Autorius: Aurimas Guoga
      2018-03-22 15:00:00
      2018-03-22 15:00:00
      Parengta pagal Mark Lawrence Shrad knygą „Vodkos imperija“. Knyga išleista ir lietuviškai.

      Po blaivybės kampanijos – sukilimas siekiant nepriklausomybės

      Vienas pirmųjų žingsnių priešinantis carinei okupacijai XIX amžiaus antroje pusėje – ir, beje, tuo metu itin sėkmingas – buvo blaivybės sąjūdis. Kad suprastume šį sąjūdį, mums pirma reikės pažvelgti į carinę girtuokliavimo skatinimo politiką. Dar nuo Ivano Rūsčiojo laikų (valdė 1533 – 1584) Rusija diegė degtinės gėrimo politiką. Neseniai Rusijoje pasirodęs gėrimas (tikriausiai perėmė iš Bizantijos) buvo tikras perversmas svaigiųjų gėrimų srityje. Degtinė padaroma greitai, kainuoja pigiai. Todėl Ivanas Rūstusis įvedė taip vadinamą degtinės atpirkimo politiką. Buvo pardavinėjami leidimai prekiauti degtine tam tikroje vietoje ar teritorijoje. Kas pasiūlydavo didžiausią kainą ir įsigydavo leidimą, turėjo teisę ne tik pardavinėti degtinę, bet dar ir buvo draudžiama kaip nors kliudyti šiai jo veiklai.

      Taip blaivybė Rusijoje daugeliui amžių buvo uždrausta. Degtinės atpirkėjais dažnai tapdavo dvarininkai, kurie vėliau visa ko imdavosi, kad jo baudžiauninkai kuo daugiau iš jiems likusių pinigų pragertų vietiniame „kabake“ (šis žodis, kaip ir reiškinys, nusižiūrėtas nuo totorių). Net ir stačiatikių bažnyčia buvo pajungta šiai politikai. Taigi atribotas nuo bet kokios priešingos nuomonės eilinis žmogus Rusijoje į degtinę įtikėjo taip pat stipriai, kaip lietuvis į tai, kad Jėzus yra jo draugas ir gelbėtojas.

      Carinei Rusijai užėmus LDK rusiška degtinės politika mėginta diegti ir čia. Tačiau Lietuvoje specifika ta, kad degtinė nebuvo tiek užvaldžiusi gyventojų smegenų. Vietiniai gyventojai laikė reikalinga gerai pasigerti per šventes, tačiau nebuvo tokio papročio, kad vos gavę pinigų valstiečiai siektų visų jų atsikratyti vietinėje karčemoje. Be to, daug plačiau bei Rusijoje čia vartotas alus ir vynas.

      Kai carinė valdžia pamėgino Lietuvoje įdiegti rusiškus gėrimo papročius, pasišiaušė Katalikų bažnyčia. Jie ėmė savo parapijiečiams pasakoti, kad degtinė yra rusiškas reikalas ir ragino jos visiškai atsisakyti. Lietuvos ir Lenkijos bažnytininkai susilaikymo nuo alkoholio idėjas nusižiūrėjo nuo pirmųjų blaivybės judėjimų, kurie XVIII a. pabaigoje ėmė rastis Vakarų Europoje ir JAV.

      Tačiau tuometinis blaivybės judėjimas buvo ypatingas tuo, kad apsiribojo raginimu negerti degtinės. 1858 m. Lietuvos ir Lenkijos dvasininkai įkūrė „Blaivybės broliją“. Judėjimas, kuriam Lietuvoje vadovavo žemaičių vyskupas Motiejus Valančius, plito neįtikėtinai greitai. Dvasininkai ragino tikinčiuosius duoti blaivybės įžadus – degtinės atsisakyti visiškai, o alų, vyną ir midų vartoti nepasigeriant. Kauno gubernijoje per metus blaivybės įžadą davė 83 proc. katalikų parapijiečių; Vilniaus ir Gardino gubernijose daugiau kaip trys ketvirtadaliai. Alkoholio suvartojimas per trumpą laiką sumažėjo maždaug penkis kartus.

      Staigus tautos prablaivėjimas buvo viena iš pagrindinių priežasčių, paskatinusių 1863–64 m. sukilimą.

      Mažas alkoholio vartojimas smarkiai koreliuoja su pilietine sąmone

      Šį reiškinį – prablaivėjimą ir netrukus sekantį pilietinį sąjūdį - matome pasikartojant du kartus ir XX amžiuje. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje Rusijos caras, atsižvelgdamas į liūdną Krymo ir Japonijos karų patirtį, ėmėsi visų priemonių, kad jo kariai negautų priėjimo prie alkoholio. Todėl Vakarų gubernijose, taigi ir Lietuvoje, 1914 m. rugpjūčio mėnesį buvo uždrausta gaminti ir pardavinėti alkoholį. Žinoma, tai lėmė staigų viso krašto prablaivėjimą. Po trijų su puse metų Lietuva skelbia nepriklausomybę ir sėkmingai ją apgina karo mūšiuose.

      Antrą kartą visuomenės prablaivėjimą lėmė M. Gorbačiovo antialkoholinė kampanija. Ji  taip pat per trumpą laiką smarkiai – daugiau nei trečdaliu - Lietuvoje ir kitur sumažino alkoholio vartojimą. Tiesa, kiek vėliau kraštą užplūdo naminės degtinės ir pilstuko banga, tačiau per tą kelerių metų prablaivėjimo laikotarpį lietuviai spėjo išgyventi atgimimo laikotarpį ir atkurti nepriklausomybę. 

      Taigi mūsų istorija rodo, kad po tautos prablaivėjimo seka sėkmingas šalies raidos etapas ir priešingai – paplitus alkoholiui įsitvirtina pilietinis bejėgiškumas ir neviltis. Šiuo metu alkoholio vartojimas Lietuvoje dėl valdančiosios daugumos ir blaivybės judėjimo veiksmų smarkiai mažėja, kas leidžia tikėtis, kad Lietuvos laukia palankus istorijos laikotarpis

      Skaityti komentarus