Nekovokime, o kurkime

Visatoje egzistuoja trys svarbūs dėsniai: kūrimo, palaikymo ir griovimo. Mums svarbu mokėti gražiai griauti, kad atsirastų vietos naujiems procesams, naujai kūrybai. Ir dar labai svarbu susivokti, ką reikia palaikyti, stiprinti. Nes ne viskas, kas sena, yra blogai. Todėl gyvenant su vaikais ne kovoti reikia, o kurti, palaikyti ir griauti. Griaukime tai, kas mums ir mūsų vaikams nereikalinga. Ir čia taisyklių nėra. Viena aišku, jog dabartiniai vaikai nepakenčia autoritarizmo ir skatina mus persiorientuoti į autoriteto vaidmenį. Ir tai yra mums visai ne mažas iššūkis.

Keiskime įpročius

Dėl įvairiausių priežasčių mūsų močiutės ir gal net tėvai labiau bijojo savo tėvų nei juos gerbė. Žmonės linkę painioti baimę su pagarba. Kai gerbiame, tai ir mylime. O baimė skatina mus nesakyti, ką galvojame, slėpti jausmus ir nebūti savimi, jei žinome, kad tėvams tai netiks ir nepatiks. Dauguma dabartinių tėvų prisiėmė šį tėvų modelį ir jį taiko su savo vaikais. Tačiau toks autoritarizmas mūsų vaikams nėra tinkamas. Jie ieško gerųjų autoritetų, kurie yra išmintingi, teisingi, kad ir nepatogūs, bet šalia kurių yra saugu.

Jausmai svarbūs

Vieni tėvai kartoja prosenelių netinkamą modelį ir taip laužo vaikus bei save. Nes ignoruoja šiuolaikiniam žmogui svarbius jausmus. Anksčiau žmonės neskirdavo tiek daug dėmesio jausmams ir tai buvo normalu - visi rūpinosi primityviuoju ir svarbiu išgyvenimu. Dabar vaikai turi didelį tikslą: paskatinti mus jausti, pripažinti tuos jausmus ir veikti pagal juos. Visi vaikai demonstruoja tuos jausmus, kuriuos mes nuneigėme prieš savo tėvus. Juk mes mokame ne tik nemalonius jausmus slėpti, bet ir malonius: nesakome nei atsiprašau, nei ačiū. O jei sakome, tai nebūtinai yra nuoširdu. Tad atminkime: šiuolaikiniam žmogui jausmai yra patingai svarbūs ir padeda susiorientuoti pasaulyje bei gyventi tikrąjį, unikalų gyvenimą.

Meilė nelepina

Dabar jau aišku, kad "sovietinio auklėjimo taisyklės", kai jos yra autoritarizmas, netinka nei mums, nei mūsų vaikams. Tačiau nemanykime, kad nuoširdi meilė ir jos demonstravimas lepina mūsų vaikus. Vaikus lepina mūsų nenuoseklumas, pataikavimas ir buvimas vaikams draugais. Dauguma tėvų, kurie nenori būti autoritarais, tampa draugais. Nes nenori tapti autoritetais. Būti autoritetu - didelis iššūkis, nes autoritetas, kaip mąsto, taip kalba, o kaip kalba, taip ir gyvena. Dar daug suaugusiųjų vengia minčių, žodžių ir veiksmų vienovės. Todėl pasirenka lengvą kelią - tampa vaikams draugais. Nuolat vyksta šiuolaikinė tragedija - vaikai neturi atsakingų tėvų, tik turi daug draugų. Tačiau draugais pasikliauti vaikai gali ne visada.

Būkime autoritetais

Kai pasirenkame būti vaikams tėvais, o ne draugais, turime daugiau atsakomybės, nebijome konfrontacijų, nebijome būti nuoseklūs, galime būti išmintingi ir nepatogūs ir visa tai darome tik todėl, kad mylime savo vaikus. Juk vaikai gali atsakyti tik už tam tikrus dalykus. Numatyti į priekį tam tikro elgesio pasekmes - suaugusiojo privilegija. Todėl drąsiai sakau: skubėkime tapti savo vaikams autoritetais, kurie savo elgesiu, o ne žodžiu, draudimais, bausmėmis įgyvendina savo tėviškąją atsakomybę prieš vaikus. Išmintinga meilė ne lepina, o augina vaikams sparnus. To ir linkiu. O kitą kartą pratęsime pokalbį šia tema.