Gerbiamas Virginijau, kokios galimybės komandai kitą sezoną išlikti LKL ?

Dabar gyvename nežinomybe. Birželio 13 dieną bus LKL valdybos posėdis ir bus sprendžiamas mūsų likimas. Ar būsime LKL, priklauso jau ne nuo mūsų. Likti LKL komerciniu būdu irgi nėra geras sprendimas – pirmiausia labai didelė suma ( 400 tūkst.eur. - autoriaus pastaba). Jeigu ir tai pavyktų įgyvendinti, tuomet 11 komandų lygoje, tai vėlgi tvarkaraščio problemos.

Jus pats ar kitas klubo atstovas, kaip balsuosite dėl naujo LKL nario priėmimo?

Šakių „Vyčio“ komanda vietą LKL užsitarnavo sportiniu požiūriu. Aš truputi kitos nuomonės: turėtų į lygą pakliūti stipriausia komanda. Bet kadangi priimti tokie nuostatai ir reikia jų laikytis. Aišku diskusija dėl kito miesto (Šakių „Vytis“ planuoja žaisti Garliavoje, - autoriaus pastaba.) irgi turėtų būti. Aš bijau, kad nebūtų vėliau pardavinėjamos tos vietos LKL. Tarkim, turime stiprią Jonavos krepšinio komandą. Kam Jonavai mokėti didelius pinigus, kad patektų į LKL komerciniu keliu, kai galima tiesiog vietą įsigyti iš kitos komandos?

Grįžkime prie malonios Bolų temos. Jeigu šiandien atsuksime laiką atgal: vidurnaktį sulaukiate klubo vadovų skambučio dėl galimybės Bolams žaisti jūsų komandoje. Kaip dabar pasielgtumėte?

Jei atvirai, atsakymo neturiu. Imdami juos į komandą mes nežinojome, kad turėsim finansinės naudos. Tie turnyrai, tos feisbuko transliacijos buvo puiki finansinė injekcija. Gavę tuos pinigus mes susitvarkėme 80-90 procentų klubo skolų. Baigėme sezoną, ten skolų tikrai nėra daug, likę likučiai, kuriuos turime padengti pagrindinių rėmėjų pagalba. Ačiū Prienų savivaldybei, kad jie padidino paramą, kitiems rėmėjams, bet Bolų šeimos parama visgi buvo svari. Sportine prasme lieku neutralus. Aišku, jeigu būtų likę visi žaidėjai, būtumėme gal išsikapstę, su visais galime žaisti. „Šiauliams“ pralaimėjom keliais taškais, su „Lietkabeliu“ kovėmės, bet atvykus Balams truputi susvyravo mikroklimatas.

Pakalbėkime apie komandos valdymą. Galbūt reikėjo Jums savo geraširdiškumą „padėti į lentyną“ ir parodyti tėtušiui Bolui, kas čia šeimininkas?

Tai nuo pradžių buvo esminė mūsų klaida. Pradžioje turėjome susidėlioti, kaip kas čia bus. Tos pirmos savaites, kai treniruotes trikdė kameros, bet į tuos dalykus aš žiūrėjau pro pirštus. Iš kitos pusės, mes buvome sutarę, kad vasario mėnesį jie mums padės finansiškai. Todėl labai ir nebuvo pasirinkimo elgtis kitaip.

Sakykite, jeigu ne dėmesio norintis tėtušis, galbūt jaunieji Bolai būtų kitokie ir lengvai būtų pritapę komandoje?

Buvo situacija su vyresniuoju LiAngelo. Aš matau: vaikis laksto sunkiai, šlubuoja. Aš sakau: tau skauda. Atsakymas: ne man neskauda. Žaidėjams prisipažino, kad visgi skauda. Gavęs draugišką pasiūlymą pailsėti, jis atsakė: „Čia mūsų duona, aš privalau žaisti“. Turiu omenyje, kad jis turi bet kokia kaina žaisti, kad būtų rungtynėse, kad būtų matomas, kad būtų reklama, kad būtų populiarūs. Vėliau pasimatė pirmieji mano nesutarimai su Lavaru Bolu, paskui kaip ir susitaikėm, paskui vėl trintis. Norint, kad viskas būtų gerai, reikėjo visiškai paklusti Lavaro nuomonei, kitaip atsiranda trintis. Lavaras norėjo, kad jo vaikai žaistų mažiausiai po 28 minutes. Išleidi žaisti trumpiau, tada priekaištai. Jis pasijautė taip, kad davė pinigų ir turime šokti pagal jų dūdelę.

Dėl kokių sprendimų labiausiai gaila?

Kai atvažiavo Bolai, mes per tą rutiną užmiršome žmones, kurie mums anksčiau padėjo 3-4 metus. Gal kiek ir mažiau padėjo. Bet faktas pasirodė, jog kai Bolai atvažiavo nelabai daug kam patiko ta mūsų mintis, tas cirkas. Atsiradus Bolams – visas dėmesys skirtas jiems. Visiems ir personalui sakydavau: jie išvažiuos, o mes liksime su tais žmonėmis, kurių reikės atsiprašyti. Kai baigėsi sezonas, aš šnekėjau su kai kuriais žmonėmis ir, pasirodo, buvau teisus. Kai kurie žmones tikrai pyksta, kad padarėm vieną ar kitą keistą veiksmą. Iš kitos, pusės pasikviesdami Lavarus, kai kuriems mus supantiems žmonėms davėme daug daugiau, negu gavome patys ir tai nėra blogai. Pavyzdžiui, mūsų prezidentas pasirašė sutartį dėl vandens tiekimo ir  „Vytauto“ mineralinis vanduo jau dabar tiekiamas Amerikoje. Atsirado žmonių lietuvių, kurie dabar dirba Amerikoje.

Kalbant apie Lavarą, dar viena didžiulė klaida – mes jam leidom treneriu būti varžybose. Padarėme viską realiai nusižemindami. Parodykite nors vieną komandą iš aukščiausios lygos, kurį būtų jam suteikusi tokias sąlygas.

Kalbant apie vaikus, aš irgi savo komandoje turiu vaiką, galėčiau sudaryti išskirtines sąlygas, bet ką tuomet apie mane kalbėtų Lietuvoje? Aš bandžiau jam tai iš aiškinti, bet jam vienodai rodo.

Tie sprendimai trikdydavo ir komandą, pablogėjo mikroklimatas. Jauti, kad tave iš šono smerkia. Kaip tada dirbti trenerio darbą? Rungtynių metu vėl jauti spaudimą, per treniruotes vėl. Žinokite labai sunku. Labai.

Kokie buvo jaunieji Bolai treniruotėse?

Vaikai buvo visiškai priklausomi nuo tėvuko. Ką jiems pasakydavo – tą jie ir darydavo. Treneris gali sakyti: „Tu daryk taip“, o tėvas gali pasakyti atvirkščiai, ir jie paklūsta tėvui. Klasikinė situacija, kai  tėvas liepia bėgti į priekį ir laukti perdavimo, o aš liepdavau gintis. Žinoma, jis paklauso tėvo ir mūsų nedengiamas varžovas laisvas įmeta lengvą metimą. Kita situacija, jeigu žaidžia Los Angeles „Lakers“ ekipa, varžybos vykdavo naktį (šioje komandoje žaidžia Lonzo Bolas, vyriausias šeimos sūnus -  autoriaus pastaba), o mūsų komanda rytinės treniruotės metu atlikdavo varžovų analizę, įvairių varžybų peržiūrą, kurios metus jaunėlis Bolas užmigdavo. Pradžioje bandydavau nekreipti dėmesio, bet mano komandos žaidėjai tai mato, ir visumoje taip neturi būti. Jei žaidžia Los Angeles „Lakers“, tai reiškia, kad jis visą naktį yra nemiegojęs, koks jis gali būti treniruotėse?

O koks jų laisvalaikis?

Koks dar laisvalaikis? Visą jų laiką kontroliuodavo tėvas. Kiek supratau, jie niekur vieni negalėdavo išeiti. Arba su dėde arba su tėvais. Visas jų laisvalaikis viduje, kambariuose.  Buvo savaitę Lavaras išvažiavęs, vaizdas buvo visiškai kitoks: treniruotėse atsigavę, linksmi.