Treneris A. Sireika sutiko atsakyti į klausimus apie savo komandą, tikslus, tai pat palietėme ir šeimyninį gyvenimą, bei įdomią patirtį dirbant Japonijoje. 

Šiuo metu LKL čempionate Šiaulių komanda „ant bangos“. Keletas neplanuotų pergalių ir jau galima tvirčiau galvoti apie 5 vietą reguliariame sezone? 

Norėčiau, kad toks rezultatas būtų  sezono pabaigoje, bet šiuo metu ir tvarkaraštis mums nėra palankus, ir LKL komandos šiais metais kaip niekad pajėgios, lygios. Neplanuoju toli į priekį, svarbu kautis kiekvienose varžybose, gerbti kiekvieną varžovą. Prieš sezoną buvo iškeltas tikslas pakliūti į atkrentamąsias varžybas, nes pernai „Šiauliai“ buvo paskutiniai.

Šiuo metu girdime daug komplimentų Jums, kaip treneriui, apie Jūsų puolimo derinius, apie ugdomą jaunimą. Jums, kaip treneriui, tai antroji jaunystė?

Man pirmoji jaunystė nesibaigė. ( juokiasi). Aš jaučiuosi gerai būdamas kartu su darbščiais, krepšinį mylinčiais žmonėmis. Aš dar jaunas (juokiasi), man užtenka energijos, man užtenka žinių ir pats maloniausias dalykas, kad pavyksta surasti žmones, kurie nori priimti tas žinias. Tie žmonės kurie klauso, kurie deda į širdį. Malonu surasti žmonių, kurie palaiko mano idėjas.

Sugalvoti savo derinį - tai jau geras pasiekimas. Bet jį realizuoti - dar didesnis. Kokie žaidėjai geriausiai išpildo derinius, kokių savybių tam reikia?

Reikia pirmiausia turėti viziją, suprasti trenerio idėją. Niekada nemokiau „sausai” atlikti derinių. Sausai, tai reiškia, nubraižomas planas lentoje – čia reikia bėgti, čia reikia statyti užtvarą, čia tam reikia kirsti į baudos aikštelę. Gyvenime mokau žaidėjus idėjos, jog krepšinis - tai toks žaidimas turintis milijoną variantų. Negalima atsiminti vien tik savo judėjimą, reikia žiūrėti kaip reaguoja varžovai. Reikia mokėti skaityti žaidimą, reikia mokėti sureaguoti: kada statyti užtvarą, kada atsidengti. Mano didžiausias džiaugsmas – kai žmonės moka skaityti žaidimą, o ne atsiminti nupieštus derinius.

Treneri, Jus esate dirbęs Lietuvoje, Rusijoje, Japonijoje. Trumpai palyginkime šių šalių žmones ir žaidėjus. Kuo jie ypatingi kiekvienoje šalyje?

Rusijoje žmonės nuoširdūs, paprasti, atviri. Iš Japonijos tiek Lietuvai, tiek Rusijai mokytis, mokytis ir mokytis. Japonijoje svarbiausia yra požiūris į kitą žmogų. Pagarba kitam. Niekas gatvėje nešauks kito žmogaus, nešauks nei rūbinėje, nei salėje todėl tuo gali išgąsdinti šalia esančius žmones. Super. Darbo  pradžioje pakėlus balsą jausdavosi diskomfortas. Pasikalbėjus su asistentu, supratau kad trenerio balso pakėlimas - tai tiesioginis žmogaus įžeidimas. Norisi ir Lietuvoje, ir Rusijoje pasakyti:  Žmonės išmokime gerbti vienas kitą. O paskui perduokite žinias ne šaukimu ar savo ego patenkinimu privesti taip daryti, kaip aš noriu. Pagarba turi būti kiekvienam žmogui. Pavyzdžiui, Rusijoje – tu esi treneris ir privalai priversti tą žaidėją žaisti taip, kaip aš noriu, O Japonijoje svarbu ne priversti, o rasti kontaktą su tuo žmogumi. Nėra tokio – “Не умеешь - научим, не хочешь - заставим!” (iš rusų kalbos. Nemoki - išmokysim, nenori - priversim). (šypsosi).
Dirbdamas dabar stengiuosi realizuoti tai, ko išmokau Japonijoje – rasti kontaktą su žaidėju. Sportuojant reikia mokėti prieiti prie žmogaus o ne nustatyti jam savo taisykles daryti taip, o ne kitaip.

Jus nedirbate tradicinio darbo laiko nuo 8 iki 17 valandos. Rinktinės trenerio D. Adomaičio namuose pastoviai rodomos krepšinio varžybos. Kas vyksta Jūsų namuose? Kaip trenerį A. Sireika priima jo šeima? 

Mano šeima yra visada su manimi. Nors vaikai ir gyvena atskirai, dukra Vilniuje, sūnus Kaune mokosi, bet širdyje mes visada kartu. Visi pergyvena, visi linki sėkmės. Mano nesėkmė krepšinyje skaudi jiems visiems. Kai aš būnu namuose, apie krepšinį stengiuosi kalbėti mažiau. Savo namų darbus, kaip sakau - pamokas, stengiuosi ruošti kitame kambaryje. Norėdamas pergalėmis pamaloninti Šiaulių gyventojus, visada pagalvoju apie savo šeimą. Stengiamės radę laisvą minutę apsilankyti spektaklyje, koncerte, pabūti kartu ir be krepšinio. 

O koks yra Jūsų hobis ?

Automobiliai, muzika. Grybavimas. Dirbdamas Utenoje ne kartą lankiausi Labanoro girioje. Aš ten tiesiog mėgavausi žiūrėdamas ne tik į apačią, bet ir į viršų (šypsosi), nes Labanoro giria - tai didžiuliai miškai, didžiuliai medžiai! Su klubo direktoriumi ir kolega Žydrūnu Urbonu prisirinkdavom grybų, prisirinkdavom vaizdų, matėme daug ežerų aplinkui. Man labai patinka gamtoje. Mėgstu gamtą, mėgstu gyvūnus, mėgstu muziką, mėgstu automobilius.

Praktiškai kiekvienas treneris patyria pakilimų ir kritimų. Kaip Jums teko reaguoti, išgyventi pralaimėjimus?

Gyveni žmogus ir mokaisi. Patirtis, kokia ji būtų skausminga, yra patirtis. Stengiuosi suprasti ir kitą kartą taip nereaguoti, gyvenimas juk nesustoja. Nei nuo vieno pralaimėjimo, nei nuo kažkokio posto praradimo. Vienos duris užsidaro – kitos atsidaro. Išmokau save auklėti ir suprasti. Štai ir dabar išlošėme gražias varžybas prieš „Žalgirį“, bet džiaugtis ilgai negalima, praėjus dviems dienoms pralošėm „Tartu“ komandai. Rytoj vėl einam į treniruotę, vėl stengiamės rodyti gražų krepšinį. Gyvenimas tiesiog išmokė – nei tu ilgai džiaukis, nei tu ilgai liūdėk. Nes niekas nesustoja. Mokau žaidėjus: jeigu jūs pasiduosite emocijomis, jūs prarasite laiką. Laikas niekada negrįžta atgal, jūs branginkite kiekvieną minutę. Pasidžiaugėte ir dabar padarykite taip, kad kitose varžybose būtumėte dar geresni.

Nesunku nuspėti, jog mieliausias apdovanojimas Jums - su Lietuvos rinktine iškovotas Europos auksas. Koks antras mieliausias apdovanojimas? Pirmoji bronza su Šiauliais? Pirmas LKL žiedas ar dar kitas?

Aš pradėčiau nuo kito dalyko. Aišku, laimėjimai labai svarbu. Aš niekada nesitikėjau, kad galėsiu būti Lietuvos rinktinės treneriu. Buvau jaunuolis, mylėjau krepšinį, bet niekada nepagalvojau, kad pasieksiu tokių aukštumų. Po tiek metų pertraukos pavyko iškovoti Europos auksą, tai normalu, natūralu - kiekvienam lietuviui tai aukščiausias pasiekimas ir tuo labai didžiuojuosi. Bet tuo gyvenimas nesibaigs. Dirbu dabar kitokį darbą. Aš dabar džiaugiuosi, kad turiu gražią šeimą. Po to ateina smulkesni dalykai, pergalės, pralaimėjimai. Svarbiausia gyvenime likti sveikiems. Dar prieš varžybas su „Žalgiriu“ viena korespondentė paklausė : Ar nebus tragedija, jeigu nelaimėsite prieš „Žalgirį“? Atsakiau, jog tai nesąmonė. Tragedija yra, kai miršta artimi žmonės, kai tau reikia palikti Lietuvą, kai tau reikia važiuoti kitur ieškoti geresnio gyvenimo, kai tu neturi mylimo darbo - va čia yra tragedija. O ne laimėtos ar praloštos varžybos. Sutinku su jumis, kad 2003 metų tada taip skambėjo, kad 64 metus Lietuva neiškovojo Europos aukso, ir man smagu kad aš dalyvavau tame įvykyje. O svarbiausia, kad mano artimi žmonės gyvi, sveiki. Čia yra didžiausias džiaugsmas. 

Šiandien Jus neformaliai vadinamas geriausiu Lietuvoje jaunimo treneriu. Be L. Biručio, ką dar iš Šiaulių komandos galėtumėte išskirti kaip žaidėją, turintį gražią ateitį?

Labai nemėgstu vardinti pavardėmis, nes visada stengiuosi komandą ugdyti kaip kumštį. Žinoma galima įvardyti: Laurynas Birutis ir Sabeckis, ir Šaulis, ir Žemaitis, ir Stankevičius, ir Žukauskas Mantvydas. Tai yra jauni žaidėjai, ir aš labai džiaugsiuosi, jeigu jie ateityje kils į viršų ir Šiaulius garsins išvažiavę į užsienį. Pirmiausia, aš stengiuosi, kad komanda būtų kaip kumštis, bet visada stengiuosi sudaryti sąlygas, kad žaidėjai augtų ir individualiai. 

Ką galėtumėte  palinkėti mūsų portalui minfo.lt, propoguojančiam sveiką gyvenimo būdą ir geras žinias?

Visų pirma, noriu palinkėti likti sveikiems, nuoširdiems. Paslėpti egoizmą, materializmą. Aš noriu kad žmonės šypsotųsi, žmonės džiaugtųsi tuo, ką turi dabar. Kad žmonės mylėtų krepšinį, kad būtų sveiki ir laimingi!