°C
      2018 09 26 Trečiadienis

      Andriaus Mamontovo ateities Lietuvos vizija: „Pasauliui atvira ir klestinti išsilavinusių žmonių šalis“

      Nuotrauka: Asmeninis archyvas

      2018-05-28 10:00:00
      2018-05-28 10:00:00

      Reikia suvokti, kad progresas vyksta tik per klaidų darymą ir mokymąsi.

      Andrius Mamontovas – muzikantas, prodiuseris, aktorius. Žmogus, gerai žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Dabartiniu metu jis keliauja po Europą, kur rengia savo koncertus bei dalyvauja pokalbių laidose. Tai dainininkui nesutrukdė atsakyti į keletą klausimų ir pasidalyti savo pasaulio matymu.

      Žmogaus pasaulėžiūra – tai bene esminis veiksnys, kuris lemia, kaip klostysis žmogaus gyvenimas. Kaip Jūs žvelgiate į pasaulį? (Kokia Jūsų pasaulėžiūra?)

      – Aš nežinau, kaip vadinasi mano pasaulėžiūra. Esu linkęs labiau matyti tai, kas mus jungia, nei tai, kas skiria. Man svarbi ši akimirka. Kartais šiek tiek romantizuoju praeitį ir nežinau ar ateitis apskritai bus. Esu skeptiškas religijų atžvilgiu. Noriu, kad niekas nebūtų diskriminuojamas, dėl rasės, tautybės, socialinės padėties, pažiūrų, lyties, orientacijos ar įsitikinimų.

       

      Kokios gyvenimiškos situacijos lėmė, būtent tokios Jūsų pasaulėžiūros susiformavimą?

      – Galbūt tai, kad mano tėvai skirtingų tautybių ir įsitikinimų, taip pat, jog tenka daug keliauti ir matyti, koks spalvotas yra pasaulis, kuriame gyvename.

      Dažnai žmonės į gyvenimą, į pasaulį žiūri per baimių prizmę (pavyzdžiui, baimė klysti, nes bijomasi pasmerkimo, atstūmimo). Šis reiškinys Lietuvoje gan plačiai paplitęs. Jūsų nuomone, iš kur kyla toks gajus, visuomenę kaustantis jausmas?

      – Baimė yra natūralus jausmas. Jis kartais mus apsaugo nuo pavojų. Tačiau baimę klysti, privalome nugalėti. Reikia suvokti, kad progresas vyksta tik per klaidų darymą ir mokymąsi. Man labai patinka angliška patarlė: „Klysk, klysk dar kartą, klysk geriau už kitus“.

       

      Ar Jums pažįstama ši būsena? Kokia Jūsų patirtis tame? Galbūt atradote galimą šios situacijos sprendimo būdą (kaip įveikti klaidų baimę)? Koks jis?

      – Klaidos baimę tenka įveikti kas kartą pradedant kažką naujo. Kartais jos įveikti nepavyksta ir nieko naujo neatsiranda. Visaip būna. Mes esame žmonės.

       

      Uždarumas, kentėjimas sukandus dantis, dažnas nenoras net įsivardyti savų klaidų (suvokti savų pamokų), įsikibimas į tobulumo siekimą, kaip į idėją fiks, vadovavimasis kitų nuomone, vengiant prisiimti atsakomybę patiems, kur link tai veda? Ar tai sveikstančio, laisvo, galinčio kurti sveiką visuomenės organizmą žmogaus bruožai?

      – Tai vis dar sovietinis palikimas. Buvome mokomi, kad žmogus privalo būti neklystantis, idealus, stovintis rankomis parėmęs dangų. Deja, tikroji žmogiška prigimtis nėra tokia. Mes dar nesame visiškai laisvi, tačiau esame daug laisvesni, nei buvome. Bet kuriuo atveju, turėtume pozityviai vertinti pažangą, kurią padarėme per pastaruosius trisdešimt metų. Ir nepamirškime, kad tobulėjimo procesas neturi pabaigos. Niekada nebus tobulo galutinio varianto. Kartais išgyvensime tobulumo akimirką, bet po jos ir vėl privalėsime judėti į priekį. Gyvybė yra judėjimas.

       

      Vis dažniau kalbama apie sąmoningumą, sąmoningą žmogų. Kaip žingsnelis sąmoningumo link įvardijamas ir svaigalų atsisakymas. Koks Jūsų sąmoningos tautos įsivaizdavimas (sąmoninga tauta – tai blaivi tauta)?

      – Sąmoninga tauta – tai išsilavinusi, kultūringa ir apsišvietusi tauta. Tik tokia tauta yra pajėgi išspręsti visas įmanomas problemas.

      Visos problemos bei jų sprendimas prasideda ir baigiasi ties švietimo ir kultūros klausimais.

       

      Buvo laikmetis, kai žmonės tiesiog buvo mokomi tylėti (nuomonės išsakymas garsiai, galėjo labai skaudžiai atsiliepti). Tas laikmetis tarytum ir praėjo, o žmonės vis dar renkasi savo požiūrį, savo mintis pasilaikyti sau, o ne pasidalyti jomis su kitais. Juk būtent diskusijose gali užgimti svarbūs sprendimo būdai, vienu ar kitu klausimu atrandamas sutarimas. Gal jau metas, nelaukiant to paskutinio lašo, perpildysiančio kantrybės taurę, imti kalbėtis, išsakyti savo nuomonę ir kartu mąstyti apie ateities Lietuvos viziją? Ar Jūs pats susimąstote apie ją? Kokią Lietuvą norėtumėte kurti savo vaikams bei būsimiems anūkams?

      – Bandymas diskutuoti pastaruoju metu dažnai baigiasi oponento niekinimu ir išjuokimu. Mes dar vis nemokame tinkamai priimti kitos nuomonės ir diskutuoti be asmeniškumų. Manau, kad tai yra didžiausias stabdis. Dar baisiau, kai diskusijos paverčiamos viešųjų ryšių akcijomis. Tokiose niekaip negali gimti tiesa.

      Ateities Lietuvos vizija yra paprasta. Klestinti, išsilavinusių žmonių šalis, atvira pasauliui.

       

      Kaip Lietuva atrodo iš jos išvykus? Ar plečia suvokimą, savo šalies matymą gyvenimas už jos ribų?

      – Būdamas už Lietuvos ribų, visada suvoki, kokia ji tau brangi ir kokie niekingi bei bergždi tie kasdieniniai ginčai viešumoje, kurie tik padaro mus suirzusius, tačiau jokių rimtų problemų nesprendžia. Taip pat matai visus tuos puikius žmones, kurie siekia pergalių, kuria, svajoja ir tik jų dėka mes esame svarbūs ir įdomūs pasauliui.

       

      Daug keliaujate, koncertuojate. Kokius žmones sutinkate? Ar su laiku keičiasi Jūsų muzikos klausytojai?

      – Kuo daugiau sutinku žmonių, tuo labiau suvokiu, kad visiems gyvenime reikia tų pačių, esminių dalykų: saugumo, meilės, sveikatos, laimės.

      Mano klausytojai darosi kiek vyresni, bet esminio skirtumo nejaučiu. Tie, kuriems patinka mano dainos, ateina į koncertus ir dainuoja kartu. Kartą pastebėjau, kad jauni žmonės geriau žino mano naujesnę kūrybą ir kartais nežino, kaip reaguoti į kokią seną dainą. Tai natūralu.

       

      Ko palinkėtumėte minfo.lt skaitytojams?

      – Susirinkite daugiau minfo (šypsenėlė).

       

      Ačiū Jums už pasidalijimą savo mintimis.

      Skaityti komentarus