°C
      2018 08 22 Trečiadienis

      Aktorė Simona Šakinytė: „Darbas su gyvūnais yra niekada nesibaigianti šventė“

      Nuotrauka: Asmeninis archyvas

      Autorius: Darius Rekis
      2018-04-26 11:00:00
      2018-04-26 11:00:00

      Gyvūnai yra tai, kas pasaulyje dar liko tikro ir nesugadinto

      Klaipėdoje gimusi, augusi ir čia studijavusi, o dabar dirbanti aktore Klaipėdos dramos teatre (nuo 2007 m.) Simona Šakinytė (g. 1984 m.) jau spėjo čia sukurti per dvidešimt vaidmenų, tačiau teatro veikla neapsiriboja. 2013 m. Simona įkūrė gyvūnų globos namus „Linksmosios pėdutės“ ir aktyviai dalyvauja jų veikloje.

      Kuo Tau ypatinga Klaipėda, kad skirtingai nei daugelis jaunų klaipėdiečių net nepabandei išvykti bent studijoms į kitą miestą ar valstybę?

      Ne Klaipėda man ypatinga, o mano žmonės, mano pačios veikla ir mano gyvūnai. Yra nuostabių šalių, kuriose jaučiuosi jaukiai, kur man patinka žmonių požiūris į gyvybę, į kitą žmogų, ir kuriose mielai sutikčiau gyventi. Bet aš čia turiu savo prieglaudą, kuriai reikia manęs ir kurios reikia man. Čia yra mano artimi žmonės. Man atrodo, kad ne nuo šalies, miesto ar vietos priklauso tai, kaip tu gyveni ir ką veiki, o nuo tavęs paties. Kur nuvyktum, tu nusiveži save ir ten kuri tokį gyvenimą, kokį moki ar kokį nori. Tai kodėl jo nekurti tame mieste, kuriame gyveni? Man labai patinka keliauti, o labiausiai patinka, kad po kiekvienos kelionės aš noriu grįžti namo.

      Esi vienturtė? Ar turėjai vaikystėje kokį augintinį?

      Ne, aš ne vienturtė. Turiu jaunesnę sesę. Tarp mūsų septynerių metų skirtumas, bet ji yra geriausia mano draugė. Ji buvo antra mano vaikystės svajonė. Pirma, žinoma, buvo šuniukas, o kai supratau, kad šitas mano noras nebus išpildytas, pasakiau tėveliams, kad tada bent jau sesutę man padovanotų. Šitą norą lengviau išpildė (juokiasi). Esu labai dėkinga tėvams už ją. Nuostabus žmogus užaugo, labai didžiuojuosi.

      O augintinio namie neturėjau iki dvylikos metų. Atostogaudavau kaime, tai ten turėjau ir šunų, ir ožiukų, ir paršiukų – ko tik nori. Bet aš vis tiek norėjau turėti savo šunį, kuris gyventų su manimi namie, kurį galėčiau vedžioti, apkabinti. Ir vieną dieną dėdė išpildė šitą mano norą. Jo ryzenšnaucerio kalytė susilaukė vados ir vieną šuniuką jis padovanojo man. Prisimenu, tą dieną namie buvau viena, dėdė atnešė šunytį, padavė man ir pasakė, kad jis mano. O aš žinojau, kad mamytė grįžusi iš darbo skambins dėdei ir sakys, kad tas pasiimtų šuniuką atgal. Tai aš visą tą laiką laikiau tą šuniuką - savo Miną - ant rankų, kad tik išnaudočiau kiekvieną sekundę to pojūčio, jog aš turiu šunį. Ir, įsivaizduokit, mamytė leido jį man pasilikti. Sakė, kad vienintelį kartą gyvenime yra mačiusi tokį mano žvilgsnį. Tai va, Mina buvo pirmas ir vienintelis augintinis mano vaikystėje. Daugiau man ir nereikėjo. Niekada nenorėjau turėti zoologijos sodą namie. Visada norėjau tik vieno didelio šuns.

      Kuo Tave paviliojo teatras ir ar nėra minčių išbandyti save TV ar kino studijoje?

      Mane ne teatras paviliojo. Į teatrą vaikščioti pradėjau tik dvyliktoje ar vienuoliktoje klasėje, nes mokytojos liepė, o aktore norėjau būti jau pirmoje klasėje. Taigi, šitas noras gimė ne dėl teatro, o dėl kino ar televizijos, gerai jau ir neprisimenu. Bet kaip tik tais metais, kai baigiau mokyklą, P. Gaidys ir E. Savukynaitė Klaipėdoje rinko būtent teatro aktorių kursą. Ir viskas išėjo puikiai. Teatras yra labai gyva meno šaka. Čia tu vaidmenį kuri kaskart, kai išeini į sceną. Tavo dienos nuotaika, tavo savijauta, tavo partneriai – viskas turi poveikį ir tu niekada nežinai, kaip spektaklis pavyks šiandien. Teatre, jei blogai suvaidinai, tu visada turi vilties, kad kitą kartą pavyks geriau (juokiasi). O kine kas nufilmuota, to jau nepakeisi. Bet aš norėčiau save išbandyti kino studijoje. Einu į atrankas, deja, kartais užimtumas teatre pakiša koją ir nepavyksta suderinti vieno su kitu. Bet gal vieną dieną pavyks.

      Jau ne vienerius metus pretenduoji į  „Metų klaipėdietės“ titulą ir „Švyturio“ Klaipėdos ateities stipendiją. Ką Tau reiškia toks visuomenės dėmesys ir pripažinimas, nes, nors ir nelaimi, visuomet būni finaliniame etape?

      Aš šitą visuomenės dėmesį priimu ne asmeniškai. Vertinu tai kaip gyvūnų globos palaikymą. Ir tai man yra labai svarbu. Tai, jog dažniausiai patenku į finalą, rodo, kad yra daug žmonių, kuriems rūpi gyvūnai, kurie vertina mūsų veiklą. Gera žinoti, kad esi ne vienas.

      2013 m. įkūrei gyvūnų globos namus „Linksmosios pėdutės“. Kaip gimė ši idėja ir kaip sekasi ją realizuoti?

      „Linksmosios pėdutės“ gimė savaime. Mudvi su Natalia (kita „Linksmųjų pėdučių“ įkūrėja) jau seniai dirbome su beglobiais gyvūnais. Nuo 2009 metų savanoriavau kitoje prieglaudoje, bet, matyt, galiausiai ateina laikas turėti savo. Ir šiemet mūsų prieglaudai jau suėjo penkeri metai.

      O sekasi mums puikiai. Ar „Linksmosios pėdutės“ turi kažkokią jaukią aurą, ar kas yra, bet pas mus savanoriauti ateina nuostabiausi žmonės, pilni įdomiausių idėjų, suvokimo. Kiek visko gražaus per tuos metus sukurta. Aš jau nekalbu apie gyvūnus, kuriems yra kuriami maži laikini namai. Mes keliamės prie jūros, einame į renginius, važiuojam į kavines – mūsų globotiniai turi smagias dienotvarkes, kurias labai norisi jiems sukurti. Ir yra malonu, kad aplink mus vis buriasi žmonės, kurie nori prie to prisidėti ir viską mato būtent taip. Darbas su gyvūnais yra niekada nesibaigianti šventė. Jei žmonės to negadintų, būtų absoliučiai gerai.

      Jeigu kas norėtų prisidėti gelbėjant gyvūnus kaip jiems susisiekti su Tavimi ir kokios pagalbos labiausiai reikėtų?

      Mūsų interneto svetainėje www.linksmosiospedutes.lt yra visi kontaktai, kuriais galima kreiptis norint padėti, taip pat mes turime feisbuko profilį Linksmosios pėdutės, kuriame skelbiame, kai yra reikalingi pagalbininkai renginiuose ir pan. Galima sekti skelbimus ir prisidėti prie mūsų per šventes. Kasdieniniuose darbuose pagalbininkų mums pakanka. Bet tai nereiškia, jog nepriimame naujų žmonių. Priimame. Nuo 18 metų. Dažniausiai mes pačių savanorių klausiame, kuo jis nori ir gali padėti. Kartais žmogus gali prisidėti tuo, ko mes patys ir nebūtume jam pasiūlę daryti. 

      „Linksmosios pėdutės“ neapsiriboja gyvūnų globa, kokią dar veiklą vystote?

      „Linksmosios pėdutės“ pirmiausiai ir įsikūrė kaip organizacija, teikianti kaniterapijos (terapijos su šunimis) paslaugas žmonėms. Šeštadieniais mūsų terapiniai šunys vyksta į Gargždus, į senjorų globos namus, šiokiadieniais jie dirba PPT (Klaipėdos pedagoginėje psichologinėje tarnyboje), teikia terapijas žmonėms su negalia. Mūsų prieglauda dvejus metus iš eilės organizavo tarptautinę kaniterapijos stovyklą.

      Kas Tau yra savanorystė ir kodėl būtent gyvūnai?

      Aš nepavadinčiau to savanoryste. Tai mano gyvenimo būdas, mano pašaukimas, mano laimė. O gyvūnai todėl, kad juos myliu. Šalia jų jaučiuosi geriausiai, šalia jų visada esu savimi. Šunys įkūnija tai, kas geriausia yra (arba gali būti) žmoguje, aš stengiuosi iš jų mokytis. Gyvūnai yra tai, kas pasaulyje dar liko tikro ir nesugadinto. Va todėl jie.

      Neseniai visuomenininkai išreiškė protestą prieš keletą organizacijų, gyvūnų prieglaudų, tokių kaip Klaipėdoje veikiantis „Nuaras“ dėl jų manymų jose žudomų gyvūnų. Kaip pati vertini tai, o gal buvai drauge su protestuotojais?

      Nebuvau ir niekada tokioje vietoje nebūčiau. Aš nematau reikalo protestuoti ar kovoti PRIEŠ kažką. Manau, kad kovoti reikia UŽ kažką. Tiesą sakant, mano žiniomis, tuos protestus organizuoja kitų Klaipėdoje veikiančių prieglaudų savanoriai ar su jomis susiję žmonės. Man tai atrodo žema. Geriau tos prieglaudos savo jėgas skirtų savo globotinių gerovei, o ne kovai su kitomis organizacijomis, juolab, kai pačių kieme absoliuti netvarka.

      Kol jie protestavo, mes vežėme savo šunis prie jūros. Jie nelaimėjo nieko, o mes laimėjome savo globotinių šypsenas ir malonų nuovargį.

      Prieš trejetą metų esi parašiusi ir išleidusi knygą vaikams „Linksmosios Rikos pėdutės“. Kaip gimė mintis imtis rašymo ir kaip sekasi šiai knygutei rasti savo skaitytojus?

      Knygelė gimė iš skurdo. Turėjome labai mažai lėšų sąskaitoje, o gyvūnus išlaikyti reikėjo, tai nusprendėme išleisti pasaką, kurią pardavę visus pinigus skirtume gyvūnams.

      Bet dabar aš joje matau daugiau prasmių. Vienas mano mylimas pažįstamas vaikas išklausęs pasakos, mamai uždavė daug teisingų klausimų: „Kodėl šeimininkai nesivežė Rikos kartu?‘, „Kodėl paveikslėlyje tas šuniukas atrodo piktas? Juk šunys nėra pikti.“ Arba „Kodėl Rikutė buvo palikta lauke?‘ Malonu žinoti, kad auga vaikai, kurie supranta, kad šuns vieta namuose :) Daugelis, perskaitę pasaką, verkia, nors jos pabaiga laiminga. Vadinasi, knygelė paliečia. Man malonu tai žinoti. Ir man atrodo, kad tėveliai ją supranta ir išjaučia lygiai taip pat, kaip ir vaikai. Tai knygelė visai šeimai.

      Ar šeimos planai dar tik ateities perspektyvoje, o gal aktorystė ir gyvūnų prieglauda pernelyg daug atima tavo laiko, kad jo dar liktų ir šeimai?

      Vestuvių, gimdymo ar kitokių tradicinės šeimos planų niekada neturėjau (juokiasi). Neprisimenu, kad būčiau svajojusi apie baltą suknelę arba vaikystėje žaidusi „mamas“. Turiu antrą pusę. Nuostabų žmogų. Mudu tiek metų kartu, kiek dauguma santuokų net netrunka (juokiasi). Jis ir mūsų šunys ir yra mano šeima. Ir jiems būtinai randu laiko, kitaip neįsivaizduoju gyvenimo. Mudu su sužadėtiniu stengiamės bent kelis kartus per metus išvykti į užsienį, nes tik ten pavyksta pabėgti nuo darbų. Man yra šventa rasti laiko mums. Jei kada nuspręsim susituokti, tai susituoksim, jei ne, tai būsim du žmonės, kuriuos jungia kažkas daugiau, nei antspaudas pase.

       Ką veiki laisvalaikiu be teatro ir gyvūnų?

       Jei tas laisvalaikis yra Lietuvoje, tai koks jis be gyvūnų? (juokiasi). Šunų vedžiojimas prie jūros ar šiaip kur gamtoje su draugėm arba vienai – geriausias dienos laisvas laikas. Jei visiškai noriu „išjungti“ galvą, įsijungiu „Draugus“ ar „Daktarą Hausą“. Bet tikriausias poilsis, atitrūkimas nuo milijono skambučių per dieną ir visos Lietuvos problemėlių išklausymo - tai kelionės į kitas šalis.

      Režisierius su, kuriuo dar neteko dirbti, bet tikrai norėtum pabandyti?

      Kventinas Tarantino (juokiasi). Aš svajoju apie gerą vaidmenį, o ne apie režisierių.

      Ko Tau reikia, kad būtum laiminga?

      Man turi būti įdomu. Jei man įdomu, aš laiminga.

      Sportas, sveika gyvensena Tavo gyvenime: tikriausiai esi vegetarė? Pasaulio vieta, kurioje labai norėtum apsilankyti, kodėl?

      Man labai sunku prisiversti sportuoti. Bet laikas nuo laiko stengiuosi tai daryti. Sveika gyvensena. Aš penkiolika metų kasdien gėriau Coca-colą. Dabar bandau gerti vandenį. Ir nieko – pavyksta. Maistas man apskritai neturi jokios reikšmės, jei skanu, tai ir valgau, ir visiškai nežiūriu, sveika tai ar pilna E. Vienintelis dalykas, kurį darau, tai valgau labai mažomis porcijomis. Jaunystėje buvau apkūni, numečiau apie dvidešimt kilogramų ir nenoriu, kad jie kada nors grįžtų. Deja, nesu ir vegetarė, bet jei turiu pasirinkimą, visada renkuosi patiekalą be mėsos.

      Daug dar yra pasaulyje vietų, kurias noriu aplankyti. Neišsirinksiu vienos vietos. Noriu labai daug kur nuvykti, nes man norisi pamatyti pačiai, o ne klausyti kitų žmonių pasakojimų.

      Tavo mėgstamiausias filmas, kodėl?

      Niekada nežinau atsakymo į šitą klausimą. Man patinka „Amelija iš Monmartro“, „Šimtametis, kuris išlipo per langą ir dingo“, „Prieš pakratant kojas“, „Jaunystė“, „Vagišiai“. Skirtingą dieną, esant skirtingai nuotaikai žiūriu kitus filmus. Vieno, kuris tiktų visom progom, neturiu.

      Ačiū už pokalbį.

      Skaityti komentarus