Apie visa tai kalbamės su bendrosios praktikos gydytoja ir psichoterapeute Ingrida Žitkauskiene, praktikuojančia dar ne taip plačiai žinomą darbo su savimi metodiką, kitaip įvardijamą kaip darbas su pasąmone. Ši metodika – tai būdas tiek pažinti save, kurti savo gyvenimą pagal savus norus, tiek ir pasveikti, išsigydyti varginančias ligas.

Pokalbį pradedame nuo aukščiau minėto, gan paplitusio posakio – „antra puselė“. Juk žvelgiant į šios sąvokos žodžius, atrodo, logikos juose nedaug. Nejaugi žmogaus yra tik pusė, kad jis ieško kitos savo pusės? O gal čia turima omenyje žmogų, neturintį poros, lydintis vienišumo jausmas, kai neapleidžia tuštumos pojūtis ir taip norisi užpildyti ją?

„Dabar dažnai yra taip, kad žmogus jaučiasi kaip pusė žmogaus. Tokiu atveju ir ieškoma puselės, nes turėdamas kažkokių trūkumų, žmogus nori juos užpildyti.

Pavyzdžiui, kai nepakanka meilės sau, reikalinga meilė iš šalies, tad norima būti mylimu. Tuomet kyla lūkestis, kad atsirastų žmogus, kuris mane mylėtų, nes atrodo, kad tada viskas susitvarkys.

Tačiau ieškant puselės tam, kad užpildyti savo trūkumą, sutikus vienas kitą, tokie santykiai kuriami, o vėliau išsaugomi sunkiai.

Iš tikrųjų tam, kad žmogus sutiktų „pilną“ žmogų, jis pats turėtų būti „pilnas“.“, – dalijasi Ingrida.

Atrodytų, tai tik žodžių žaismas, bet žodis savimi juk neša žinią, formuoja vienokį ar kitokį vaizdą. Užtenka tiesiog įsiklausyti į žmogaus tariamus žodžius, kad suvokti jo požiūrius, pasaulėžiūrą. Galbūt vertėtų ir sau būti atidesniam?

Įsiklausius į save (arba ne), trokšdami šeimos vis dairomės aplink. Sutinkame daug ir įvairių žmonių. Gal tas, gal šis – sukirba viduje. Kuris?

Tad kaip atrasti, pasirinkti sau tinkamą porą?

Pirmiausia reiktų geriau pažinti save ir turėti savo svajones, tikslus (tiek artimuosius, tiek ir tolimuosius), savo gyvenimo įsivaizdavimą.

Geriausia būtų žmogui kurti šeimą esant sau pakankamam arba jaučiantis visaverčiu ir susirasti, prisitraukti žmogų ne trūkumams pildyti, o bendrai kūrybai.

Šeima irgi yra kūryba – tai ir saviraiška, ir savirealizacija, dviejų visaverčių, sau pakankamų žmonių bendra kūryba, nevaržant vienas kito laisvės būti savimi, gal net kaip tik atskleidžiant daugiau pasireiškimo galimybių.

Ne ieškoti sau, kaip dabar gan įprasta vadinti, partnerio, kad sukurti sąjungą papildymui savęs, o žvelgti jau kitaip. Juk iš tiesų labai gera, labai smagu kartu, dviese, apsijungiant vyriškai ir moteriškai energijai veikti drauge. Apsijungus toms dviems energijoms ir ta šeima lyg ląstelė tampa pilna. Vykstant tokiai dviejų laisvų, sau pakankamų žmonių kūrybai ir ši kūryba yra svari tiek žmonijai, tiek visatai, nes tai jau visiškai kitas lygmuo.

O kai ieškoma žmogaus, užpildyti tai tuštumai, kur link tai veda?

Tai yra aklavietė.

Tokiu atveju žmogus dažniausiai galvoja, kad štai susirasiu žmogų ir mane tada mylės, supras, mane aprūpins, manimi pasirūpins ir pan. Šie lūkesčiai veda į aklavietę.

Jeigu tokie pat du žmonės: taip pat mąstantys, su tokiais pačiais poreikiais, susiranda vienas kitą ir reikalauja, patys nebūdami visaverčiais, iš kito nori gauti, ko pats neturi ir negali duoti, prasideda konfliktai, viens kito nesupratimai. O juk dažnai galvojama, kad mane būtinai turi suprasti, bet ar aš esu pasiruošęs suprasti? Iš tikrųjų, sakyčiau, tai yra meilės dėsnio pamynimas.

Kažkodėl dabar kalbant apie šeimą užmirštama meilė. Iš tiesų pagrindas vis dėlto yra meilė, o ne tas susižavėjimas, kuris iš pradžių gali būti priimtas kaip meilė. Susižavėjimas dažnai praeina, bet kaip iš to susižavėjimo užauginti tą stipresnę meilę?

Nejaugi meilę galima auginti? Juk sakoma arba myli, arba ne, tai jausmas, o jausmo užauginti nevalia, auginama gali būti supratimas, pagarba.

Meilę reikia auginti, kad ji nepasitrauktų iš šeimos. Nes susižavėjimui pasitraukus, neaišku kas ten liks. Iš tikrųjų tai lyg ir darbas, ypač šiais laikais, kai žmonės nebeturi to suvokimo ir niekur nėra apie tai nei pasakojama, nei mokinama: nei darželiuose, nei mokyklose, dažnai to pavyzdžio nėra ir šeimoje. Tai gana sudėtingas dalykas.

Šeimos pagrindas turėtų būti meilė.

Sakykite, kaip šiais laikais vyksta poros pasirinkimas?

Iš tikrųjų yra toks dėsnis: panašus pritraukia panašų. Ir dabar tas žmogaus prisitraukimas vyksta labiau pasąmoningai negu sąmoningai. Galima sakyti, dažniausiai renkamasi aklai.

Jauni žmonės labai anksti yra supainiojami per įvairius žurnalus, laikraščius, filmus. Jiems pasirinkimas suvedamas į potraukį, į aistrą, skatinant kūniškus malonumus. Dėlto pasirinkimas dažnai vyksta visai ne taip, kaip iš tiesų turėtų vykti, norint sukurti darnią šeimą.

Pasirinkimas turėtų vykti pagal kiekvieno žmogaus tikslus, pagal tai, ką jie įsivaizduoja norintys nuveikti šioje žemėje, pagal kūrybą, būtent savo gyvenimo kūrybą.

Kai dabar svarbiausiu tampa potraukis, aš jau nekalbu apie pinigus, kad būtų turtingas ir t. t., suvokti ar žmogus mano, ar ne mano, išties tampa labai sudėtinga.

Kalbant apie poros pasirinkimą, kokias patrauklias bei atstumiančias žmonių savybes galėtumėte įvardinti?

Šių savybių negalėčiau įvardinti, nes vienam žmogui kas yra patrauklu, kitam gali būti atstumiančio.

Jeigu žmogus jaučia kažką atstumiančio, tai turėtų būti ženklas: ar tikrai tas žmogus man tinka?

Dažniausiai renkamasi pagal šiuos bruožus: atstumia mane ar pritraukia mane. Tik čia reikėtų daugiau atkreipti dėmesį ne į išvaizdą, ne į kūną: patinka ar nepatinka, o sutelkti dėmesį į charakterio bruožus, į žmogaus mąstyseną, elgesį. Tada galbūt lengviau galima atpažinti sau tinkamą žmogų.

Minėjote, kad dabar pasirinkimas vyksta labiau pasąmoningai nei sąmoningai? O kaip pasirinkti sąmoningai?

Sąmoningai? Iš tikrųjų tai priklauso nuo žmogaus sąmoningumo. Kuo žmogus yra sąmoningesnis, tuo sąmoningiau jis ir pasirinks. Sąmoningumas – tai darbas su savimi: kiek jisai pats save pažįsta, kiek sąmoningai kuria savo gyvenimą ir suvokia, kad tą daro.

Dabar yra sąmoningumo paieška. Daug žmonių apie tai girdėję ir stengiasi sąmoningėti. Manau, kad ateityje pasirinkti bus lengviau.

Kad žmogus būtų labiau sąmoningas, sakyčiau, pradėti reikėtų jau švietimo sistemoje nuo mokyklų. Vaikus ruošiant sąmoningesnius ir pasirinkimas būtų sąmoningesnis.

Tad ar nevertėtų atsigręžti į save? Permąstyti, kiek aš pažįstu save, juk atitinkamai ir kitą tiek pažinti gebėsiu. Suvokti ir aiškiai įsivardyti savo gyvenimo tikslus, kad atpažinti bendrumą su kitu žmogumi. Auginti darną ir meilę savyje, nes juk nuo to priklauso ir mano kuriama aplinka.