Sunku suvokti, bet žinios apie Romos katalikus, išnaudojančius vaikus vėl ir vėl iškyla į viešumą. Jei esate matę filmą „Sensacija“, tuomet turėtumėte suvokti, kas iš tikrųjų vyksta. Pabandykime tai išsiaiškinti.
Nors negalime įkainoti nekalto vaiko, tačiau galime apskaičiuoti, kiek Romos katalikai sumokėjo pinigų, kad padengtų teismo išlaidas per nesibaigiančią vaikų išnaudojimo epidemiją, kuri mažina tikinčiųjų gretas.
Pasak Jack ir Diane Ruhl iš „the National Catholic Reporter“, kurie nusprendė panagrinėti būtent šią temą, jie išsiaiškino, kad Vatikanas nuo 1950 metų išleido 3,994,797,060.10 JAV dolerių. Tai beveik 4 mlrd. JAV dolerių tam, kad kalbos nesklistų ir viskas būtų laikoma paslaptyje. Šis skaičius gali būti ne visiškai tikslus, nes sunku pasakyti, apie kokias sumas buvo kalbama privačiai.
Duomenys surinkti iš tris mėnesius trukusio tyrimo, kurio metu buvo peržiūrėti 7,800 straipsnių iš „LexisNexis Academic“, „NCR“ duomenų bazė bei informacija iš BishopAccountability.org puslapio. Taip pat buvo panaudoti pranešimai iš katalikų vyskupų konferencijos JAV.
Jei išleistą pinigų sumą lygiomis dalimis pasidalintų 197 JAV vyskupijos, tuomet kiekviena gautų beveik 20 mln. JAV dolerių. Stulbinanti pinigų suma buvo surinkta iš sunkiai dirbančiųjų, kurie palaiko tikėjimą ir bažnyčios intencijas – iš tėvų, kurių berniukai buvo seksualiai išnaudojami – ir buvo panaudota kunigų nesuvokiamiems nusikaltimams užglaistyti.
Devintojo dešimtmečio pradžioje vienuolis, kuris dirbo Vatikane, atsivėrė „The New Yorker“ ir prisipažino: „Jūs nepatikėtumėte, kokias pinigų sumas išleidžia bažnyčia tam, kad atsiskaitytų už seksualinius išnaudojimus.“ Iki 1992 metų JAV katalikų vyskupijos išleido 400 mln. JAV dolerių, jog užglaistytų šimtus išnaudojimo atvejų. Tai buvo sunkiai įsivaizduojama pinigų suma, tačiau skaičius nuo to laiko tik augo. Žmogus, valdantis Vatikaną, puikiai supranta, kas vyksta, tačiau atsisako vykdyti teisingumą.“
Kai popiežius Pranciškus kreipėsi į šimtus vyskupų, jis pasakė:
„Aš suprantu, kokį skausmą jums teko patirti per pastaruosius metus, ir aš palaikiau jūsų kilnų įsipareigojimą išgydyti aukas - žinodami, kad gydydami mes taip pat pagysime – ir darbą, užtikrinantį, kad tokie dalykai nepasikartos.“
Jo žodžiai „kilnus įsipareigojimas“ tik dar kartą parodo, kokie glaudūs ryšiai sieja bažnyčią – reputacija rūpi labiau, nei vertybės.
„Žmonės, į kuriuos jis kreipėsi, yra tie, kurie perkėlinėjo pedofilus iš vietos į vietą, kad šie galėtų medžioti naujas aukas“,- sakė John Salveson, 59 metų verslininkas iš Filadelfijos, kuris vaikystėje buvo išnaudojamas kunigo. „Jei duotumėte man 100 metų tam, kad surasčiau žodį, kuris geriausiai apibūdina JAV vyskupų reakciją į šią krizę, žodžio „kilnus“ niekada neišvystumėte sąraše.“
Terry McKiernan, kuris vadovauja BishopAccountability.org puslapiui, pabrėžė, jog Pranciškus nepastebėjo, kad daugelis šalies vyskupijų neatskleidė išnaudotojų vardų, todėl senaties termino pataisa nevyksta, o tai apsaugo kunigus nuo atsakymo už praeityje įvykdytus nusikaltimus.
David Clohessy, „the Survivors Network of those Abused by Priests“ vykdomasis direktorius, kartą tikėjosi, kad popiežius Pranciškus įvykdys pertvarką bažnyčioje ir kaip ji tvarko skandalus, tačiau viltis mirė. „Nėra nieko, ką jis galėtų pasakyti, kad pataisytų padėtį, nes katalikų vyskupai jau viską pasakė – „Atsiprašome, mes nežinojome, mes pasitaisysime.“ Tai mes girdime kiekvieną kartą“,- kalbėjo jis. „Tai popiežius, kuris atsisakė imtis priemonių, kad paviešintų ar nubaustų bent vieną išnaudotoją... Jis galėtų tiesiog nušalinti, sudrausminti ar netgi viešai pasmerkti bent vieną nusikaltusi vyskupą, tačiau jis atsisako.“
Šimtus metų vaikai kentė išnaudotojus, kurie išliko saugūs dėl savo einamų pareigų ar tikėjimo, tačiau organizacijos, tyrėjai, reporteriai ir t.t bando padidinti žmonių sąmoningumą, kol katalikų bažnyčia stengiasi išvengi įstatymų projektų, kurie pratęstų senaties terminą ir kunigai turėtų atsakyti už praeityje įvykdytus seksualinius išnaudojimus.
Skaityti komentarus