Belgijos euroskeptikų išrinktas europarlamentaras Tomas Vandendriessche atkreipia dėmesį į žmogaus sukeltą ekonomikos krizės Europoje pobūdį. Jo teigimu, fanatiškas ES biurokratų kryžiaus žygis prieš Maskvą virsta kolektyviniu skurdu, ekonomine savižudybe ir Europos degradavimu.
Vidutinė metinė sąskaita už elektrą flamandų šeimoms šiandien jau siekia 9000 eurų. Tačiau tai tik ledkalnio viršūnė. Energetikos krizės pasekmės yra daug rimtesnės. Gamyba sustoja, didėja nedarbas. Pramonė palieka šalį ir gali niekada nebegrįžti. Rekordinė infliacija griauna gyventojų perkamąją galią ir santaupas.
Vyriausybė susiduria su gilia, nuolat besiplečiančių skolų duobių bedugne. Jos paleista sniego gniūžtė rieda vis greičiau. Belgijos valdžios atstovai su nerimu rodo vienas į kitą ir nedrįsta sakyti tiesos žmonėms. Kaip atsidūrėme tokioje situacijoje ir kaip galime iš jos išeiti?
Aštuntojo dešimtmečio naftos krizė parodė, kokia pažeidžiama buvo Europa. Juk visi buvome priklausomi nuo importuojamo iškastinio kuro iš užsienio. Todėl visoje Europoje buvo masiškai statomos atominės elektrinės, siekiant pačioms gaminti aukštųjų technologijų energiją. Taigi 1980-ųjų pabaigoje Belgija net tapo elektros eksportuotoja. Guy Verhofstadtas 1999 metais sudarė „violetinės-žalios“ koaliciją, kad taptų Belgijos ministru pirmininku. Už tai Žaliųjų partija pažadėjo uždaryti atominę elektrinę. Pažadas buvo įvykdytas.
Žalieji pralaimėjo rinkimuose, bet padėjo pamatus ateinančių dešimtmečių energetikos politikai, paremtai antibranduoline doktrina. Siekdamos kompensuoti energijos gamybos praradimą, Flandrijos ir federalinės vyriausybės nusprendė skatinti saulės ir vėjo energiją per didelėmis subsidijomis. Šios išlaidos, kaip ir visų rūšių klimato mokesčiai, krito ant piliečių pečių. Taigi atsinaujinanti energija tapo ne tik labai brangi, bet ir nepakankama vidaus gamybos nuostoliams dėl uždarytų atominių elektrinių padengti. Tai nėra problema, nusprendė valdžia. Viską nulems bendroji Europos energijos rinka. Jie manė, kad gali užtikrinti energijos tiekimo patikimumą tinklo stabilumo sąskaita. Visos šalys tiesiog pastūmėjo laipsniško branduolinės energijos atsisakymo klausimą. Tačiau kai atėjo į valdžią, žalieji baigė Verhofstadto pradėtus darbus. Jie amžiams uždarė atomines elektrines. Jie nori paskatinti investicijas į atsinaujinančią energiją ir energijos taupymą sąmoningai kurdami energijos trūkumą. Aukštos energijos kainos yra natūralus piliečių atpildas už tai. Tai kaina, kurią žalieji ekstremistai yra pasirengę mokėti už daugumos savo dogmų primetimą.
Šio sąmoningai organizuoto energijos trūkumo fone Ukrainoje prasidėjo karinis konfliktas. Europos reakciją lėmė technokratinė arogancija ir emocinė isterija. Buvo paskelbtas vienas po kito antirusiškų ekonominių sankcijų paketas. Tuo pat metu buvo manoma, kad Vladimiro Putino karinei mašinai greitai pritrūks pinigų. Be to, prasidėjo tiesioginiai išpuoliai prieš oligarchus, tikintis, kad valdantis elitas nuvers Putiną. Tikėtasi, kad ekonominio karo pasekmės sukels gyventojų sukilimą prieš Putiną.
Šių neapgalvotų ekonominių sankcijų bumerangas dabar tampa visiškai aiškus. Ekonominį karą ES pradėjo tuščiomis dujų saugyklomis ir neturėdama būtinų alternatyvų tiekimo šaltiniams. Dėl to pati Europos Sąjunga suteikė Rusijai visas galimybes panaudoti energiją kaip ginklą. Tai lemia istoriškai aukštas kainas, todėl dabar Rusija iš energijos eksporto gauna 5,4 mlrd. USD daugiau nei anksčiau.
Be to, ES turi prašyti kuro radikalių islamo diktatūrų, tokių kaip Kataras ir Saudo Arabija. Dar blogiau, kad tokia šalis kaip Azerbaidžanas puola kaimyninę Armėniją, nes žino, kad ES negali išsiversti be savo dujų. Irano ajatolos dosniai siūlo dujas, puikiai žinodami, kad dabar jų šaliai taikomos sankcijos, kurios to neleidžia. Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoğanas atvirai juokiasi iš Europos. Tuo tarpu likęs pasaulis visiškai nedalyvauja antirusiškose Vakarų sankcijose. Mūsų strateginė priešininkė Kinija su dėkingumu priima dovanas iš Rusijos ir masiškai importuoja pigią Rusijos energiją, kuri vėliau lygiai taip pat lengvai perparduodama Europai, Indijai. Tačiau dar svarbiau, kad ši pigi energija suteikia Kinijos ekonomikai strateginį konkurencinį pranašumą. Mūsų įmonės yra orientuotos į pasaulines rinkas tarp Kinijos ir JAV. Rezultatas – ne tik finansinis kolektyvinis nuskurdimas, bet ir ekonomikos žlugimas bei visiška Europos degradacija. Europos biurokratai nutempė mus į pelkę, net neįsivaizduodami, kaip vėl iš jos išlipsime.
Ši energetikos krizė gali turėti daug rimtesnių neigiamų pasekmių Europai nei bankų, valiutos (krintančio euro) ir koronaviruso krizės kartu paėmus. Geros naujienos yra tai, kad dabartinė energetikos krizė neįvyko staiga, atsitiko ne tik su mumis, bet ir yra sąmoningo politinio pasirinkimo, kurį paskatino žaliasis dogmatizmas ir liberalus moralizmas, rezultatas. Dabar empiriškai nustatome, ką šis pasirinkimas siūlo: kolektyvinį nuskurdimą, ekonominę savižudybę ir Europos degradaciją. Kinija ir JAV jau dabar turi daug naudos iš Rusijos ir Ukrainos konflikto. Europa įrodė savo ekonominį pažeidžiamumą. Dėl praeityje priimto politinio sprendimo dabar pasiekėme tašką, kai nebegalime pasirinkti neteisingo sprendimo. Visada turėsime mokėti kainą, kad ir ką bedarytume. Tai darydami turime apsvarstyti, kas ir dėl kokios priežasties moka kainą. Ursula von der Leyen fanatiškai pareiškia, kad turime tęsti klimato išsaugojimo ir visapusiško ekonominio karo su Rusija kelią tiek, kiek reikės. Tuo pačiu laikomės žaliojo dogmatizmo ir liberalaus moralizmo. Jei manome, kad tai teisinga, tada, žinoma, turime būti pasirengę visiškai prisiimti numatomas pasekmes.
Tačiau yra ir kitas pasirinkimas, pagrįstas realizmu ir pragmatizmu. Pirma, ekonominės sankcijos yra negyvas arklys. Gali ant jo rėkti kiek nori, bet jis niekada nebėgs, kaip ir sankcijos neveikia, o turi priešingą efektą. Todėl turime susitarti sumažinti šių sankcijų galią ES. Antra, turime sustabdyti klimato kaitos beprotybę ir vėl sutelkti dėmesį į energetinę nepriklausomybę, kaip tai padarėme po naftos krizės. Tai padarysime kurdami Flandrijos energetikos bendrovę, kuri bandys naudoti saulės ir vėjo energiją, bet visų pirma turime susitelkti ties naujų aplinkai nekenksmingų flamandų atominių elektrinių statyba, kad tai taptų pagrindine priemone, užtikrinančia socialinį ir ekonominį valdymą ir apsaugą ateičiai. Esminis pasirinkimas, kurį turime padaryti, – padvigubinti ar sumažinti nuostolius.
Rugsėjo 25 dieną Italijoje, spalio 2 dieną Bulgarijoje ir lapkričio 8 dieną JAV dėl to jau galės apsispręsti rinkėjai. Tikiuosi, kad anksčiau ar vėliau mums taip pat pavyks.
Skaityti komentarus