JT migracijos paktas, kurį gruodžio 10-11 dienomis aptarinėja valstybių atstovai, yra dokumentas, keliantis didžiulius prieštaravimus visame pasaulyje. Oficialus pakto pavadinimas – JT paktas saugiai, tvarkingai ir reguliariai migracijai – atskleidžia pamatinę dokumento rengėjų nuostatą, kad migracija iš esmės yra tik pozityvus reiškinys, todėl naudinga jį visokeriopai skatinti.
Šiame dokumente visiškai nekalbama apie bet kokius neigiamus reiškinius, kuriuos kelia ar ateityje galėtų kelti tarptautinė migracija. Pradėkime nuo to, kad Pakto kūrėjai, taip pat ir jį priimantys politikai, nemato jokio reikalo pasitarti su savo šalių gyventojais dėl šio pakto tikslingumo – o tikrovė ta, kad, kaip pamatysime toliau, šio pakto nuostatų įgyvendinimas atvykimo šalių gyventojams užkraus milžinišką, veikiausiai neįveikiamą finansinę naštą. Reikalas tas, kad šis paktas panaikina ribą tarp legalios ir nelegalios migracijos, įpareigoja kiekvienam atvykusiam migrantui suteikti priėjimą prie valstybės socialinės gerovės paslaugų – Paktas tai skelbia žmogaus teise.
Dokumente visiškai neužsimenama apie galimus iššūkius infrastruktūrai – kaip reikėtų apgyvendinti, tarkime, vieną milijoną migrantų, kurie per kelis metus sugalvotų apsigyventi Lietuvoje? Ar valstybė turi pašalpų tokiam žmonių skaičiui išlaikyti? Ar masinė nekontroliuojama migracija nesukels elektros stygiaus, ar šalis pasirengusi užkardyti užkrečiamų ligų epidemijas?
Paktas visiškai nekalba apie tai, iš kur migrantų atvykimo šalys ims pinigų juos išlaikyti. Kaip rodo Vokietijos, Švedijos patirtis, vieno migranto išlaikymas valstybei kainuoja 10 000 – 15 000 eurų per metus; dabar Švedija migrantų išlaikymui išleidžia 3,2 proc. BVP. Taip pat Paktas visiškai neatsižvelgia į tai, kad 70 proc. ES gyventojų primygtinai norėtų, kad masinė migracija į ES būtų sustabdyta, kad žemynas atgautų sienų kontrolę.
Priešingai, Paktas, konkrečiai 13 punktas, kalba tik apie tai, kad migracija būtinai bus tik visiems naudinga, todėl reikia visokeriopai pasirūpinti migrantų poreikiais. Paktas iš pažiūros pripažįsta valstybių teisę vykdyti „suverenią migracijos politiką“ (15 punktas), tačiau visa kita pakte sako, kad jo nuostatas pasiryžusi įgyvendinti šalis nutaria jos atsisakyti. Pavyzdžiui, šalys turės kovoti su nelegalia migracija, tačiau nusikaltėliais laikys tik pervežėjus, o ne su jais keliaujančius migrantus.
25 punktas tvirtina, kad migrantas neneša baudžiamosios atsakomybės už tai, kad tapo neteisėtos migracijos objektu, t.y. kad susidėjo su kontrabandininkais ir leidosi į kelionę neteisėtai persikelti į kitą šalį. Sekantis punktas paaiškina, kad Paktą pasirašiusi šalis tokį asmenį laikys ne nusikaltėliu, o auka.
!_2-!
29a punktas sako, kad migrantų sulaikymas bus tik paskutinė poveikio priemonė. Tai reiškia, kad neteisėtai keliavusį asmenį valstybė įsipareigoja kuo greičiau paleisti, nebent jis kelia akivaizdų pavojų savo ar aplinkinių sveikatai ar gyvybei.
Toliau dokumentas numato, kad migrantai turės pareigą prie visų atvykimo valstybės socialinių paslaugų: turėsime teikti jiems socialinę šalpą, nemokamai gydymą, švietimą, vertimo ir kitas paslaugas. Teks derintis prie migrantų kultūrinių poreikių, tačiau ne atvirkščiai. Dokumente žodis „teisė“ pavartotas 112 kartų, tačiau nė karto nėra pavartotas žodis „pareiga“. Žinoma, ničnieko apie tai, kad kokių tai teisių migrantų atžvilgiu turi atvykimo šalies gyventojai.
Migrantus priėmusios šalys nemokamai teiks migrantams darbo įgūdžių kėlimo paslaugas. Reikės rūpintis, kad nebūtų diskriminuojamos migrantės moterys. Šalys turės sukurti veiksmingus mechanizmus kaip moterys galėtų pasiskųsti apie išnaudojimą ar diskriminaciją. Kalbama apie tai, kad reikia suderinti diplomų galiojimą. Nors apie tai nėra akivaizdžiai išsakyta, tačiau kadangi tiek akcentuojama jog migrantų niekaip negalima diskriminuoti, visai tikėtina, kad Somalyje dantų gydytojo kvalifikaciją įgijęs asmuo gaus leidimą šį darbą dirbti ir Vokietijoje. Mažų mažiausiai, jeigu jam nebūtų leista, migrantas turėtų galimybę skųstis teismui ir šis turėtų nagrinėti ar diplomą nostrifikuojanti institucija jam neatsakė vadovaudamasi ksenofobiškais, rasistiniais sumetimais. Paktą pasirašiusios šalys sieks, kad bet kokia migrantų diskriminacija valstybės institucijose būtų negalima.
Ypač daug pasipiktinimo kelia Pakto 33 punktas. Šis numato, kad valstybės sieks papasakoti žiniasklaidoje apie „saugios reguliarios migracijos privalumus, kas leistų pažaboti rasizmą ir migrantų stigmatizavimą.“ 33 c įpareigoja šalis „edukuoti žiniasklaidos profesionalus apie migracijos reikalus ir terminijos vartojimą, investuoti į etinius nušvietimo standartus ir reklamą, o taip pat nustoti skirti viešąjį finansavimą ar materialią paramą toms žiniasklaidos priemonėms, kurios sistemingai kursto netoleranciją, ksenofobiją, rasizmą ar kitokio pobūdžio diskriminaciją migrantų atžvilgiu – visiškai gerbiant žiniasklaidos laisvę.“
Išvertus iš leftistinės kalbos tai reiškia, kad valstybė turės užsakinėti smegenų plovimo kampanijas, kad migracija yra vien tik gėris ir kad matyti tame reiškinyje ką tai blogo – didžiai nesveika pasaulėžiūra. Vyriausybės nurodys žiniasklaidai kokias naudoti sąvokas, kad vietos gyventojai kuo ramiau susitaikytų su nesiliaujančiu atvykstančių išlaikytinių srautu. Greta vyriausybės turės neduoti publikavimo užsakymų toms žiniasklaidos priemonėms, kurios pasisako prieš tokią migracijos politiką, reiškia nepasitenkinimą migrantų buvimu jų šalyje – tačiau tuo pačiu visiškai užtikrinant žiniasklaidos laisvę. Taip pat kalbama, kad tokioms žiniasklaidos priemonėms reikia nutraukti „materialią paramą“. Sunku suprasti apie ką eina kalba, tačiau ar „materiali parama“ negalėtų reikšti, pavyzdžiui, prieigos prie interneto?
Jeigu to dar maža, migrantus priiminėjančios Vakarų šalys rūpinsis, kad šis srautas būtų kuo didesnis. Pirmiausia turėsime pasirūpinti, kad kilmės šalyse migrantai būtų rengiami persikėlimui į Vakarų šalis (34 punktas); pasistengti, kad migrantams nebūtų per brangu pervedinėti pinigus į savo kilmės šalis (36), taip paskatinant dar didesnį persikėlėlių skaičių. Jeigu migrantas grįžtų į savo kilmės šalį, atvykimo šalis turės ten jam pervedinėti jam priklausiančias socialines išmokas (38).
Gruožio 3 dieną Lietuvos Seimas išsakė principinį pritarimą šioms nuostatoms. Seimo nariai argumentavo, kad mums kaip mažai ir nelabai turtingai valstybei reikės JT paramos tvarkantis su tarptautinės migracijos srautais. Daugiau apie šio nutarimo peripetijas, taip pat Paktui pritarusių Seimo narių sąrašą, rasite šiame Minfo straipsnyje.
Seimo nariai antrą kartą valstybės istorijoje balsavo už dokumentą, kuris net neišverstas į lietuvių kalbą. Tai draudžia Seimo statutas. Balsavusieji „už“ teisinosi, kad tai valstybės vis tiek niekuo neįpareigoja (7 Pakto punktas). Tačiau jeigu neįpareigoja, tai kam jiems taip verstis per galvą?
Tačiau dokumentas nėra toks jau visiškai ir neįpareigojantis, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jis sukuria moralinį valstybės įsipareigojimą ten išdėstytoms nuostatoms. Šalys, kurios pasirašo šį susitarimą, pripažįsta, kad ten yra išdėstytas požiūris į migracijos reikalų tvarkymą yra teisingas. Tuomet atsiranda galimybė spausti, kad vyriausybės uoliau vykdytų prisiimtus moralinius įsipareigojimus, juo labiau nuo jų nenutoltų. Tai pasirašiusias šalis pavers taikiniu leftistinėms nevyriausybinėms organizacijoms, kurios aiškins kovojančios už tai, kad pasirašiusios šalys realiai įgyvendintų tai, kam yra teoriškai įsipareigojusios.
Svarbiausia pakto išdava yra ta, kad nuo šiol nusikaltimas ir teisingumas bus sukeisti vietomis. Neteisėtas sienos perėjimas skelbiamas žmogaus teise, o mėginimas tam priešintis, žinoma, bus žmogaus teisių ribojimas. Šalys, pasirašiusios šį Paktą, iš esmės sutinka su tokiu vertybių perkainavimu.
Skaityti komentarus