Visi trys politikai, nė akimirkos nesuabejoję istorijos patikimumu, puolė į eterį, rašė laiškus prokuratūrai, grasino tyrimais ir kalbėjo apie „grėsmes valstybės saugumui“.

O kai policija oficialiai patvirtino, kad jokių pažeidimų Kultūros ministerijoje nebuvo, jie… tiesiog tyliai nusiplovė rankas.

Kas iš tiesų įvyko

1. Melaginga istorija, paremta dirbtiniu profiliu, tapo įrankiu informacinei manipuliacijai.
2. Tapinas ją išpūtė iki nacionalinio skandalo, pasitelkęs savo 290 tūkst. sekėjų auditoriją.
3. Politikai pasinaudojo proga pademonstruoti moralinį pasipiktinimą – nes patogu atakuoti oponentus, kai šaltinis „patikimas“ (nors išgalvotas).
4. Institucijos buvo įtrauktos į absurdišką tyrimą, pagrįstą „Messenger“ žinute, o ne faktais.

Rezultatas – sąmoningas visuomenės klaidinimas.
Ir kai išaiškėjo, kad visa istorija buvo nulis, niekas neatsiprašė.
Nei Tapinas, nei Skvernelis, nei Kaščiūnas, nei Čmilytė.

Kodėl tai pavojinga

Šis incidentas – ne paprastas informacinis nesusipratimas.
Tai pavyzdys, kaip žiniasklaidos įvaizdžio turėtojai ir politiniai lyderiai gali bendromis pastangomis sukurti dirbtinę krizę, kuri formuoja žmonių nuomonę, diskredituoja institucijas ir skleidžia nepasitikėjimą valstybės aparatu.

Kai „žurnalistas“ veikia kaip politinės atmosferos kurstytojas, o Seimo nariai – kaip amplifikuojantys skandalų troliai,
– demokratija ne stiprėja, o tampa realybės šou scena.

Moralinis apibendrinimas

Ir štai todėl visiems trims –Skverneliui, Kaščiūnui ir Čmilytei – šiandien tenka ta pati „mulkių statulėlė“.
Už tai, kad tikėjo melu, jį platino ir pasinaudojo juo politiniam efektui.
Už tai, kad vietoje tikros žurnalistikos – performansas, o vietoje politinės atsakomybės – Facebook’o šou.

Nuoširdžiai gaila politinių oponentų, kad juos visus mulkiais prieš visą Lietuvą padarė!