Renginio vienas pagrindinių tikslų, mano supratimu, turėjo būti siekis parengti ilgalaikį sporto infrastruktūros vystymo planą ir nustatyti aiškius sportinės veiklos vystymo kriterijus, įvertinus sporto šakų, federacijų ir regionų poreikius. Tačiau jau prieš renginį buvo pristatyta Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos iš anksto parengta rezoliucija dėl aukšto meistriškumo sporto sistemos tobulinimo savivaldybėse nurodant, jog Sporto forumo Klaipėdoje dalyviai susitarė (???) dėl veiksmingos politikos sporte pasiūlymų ir žiniomis grįstų sprendimų priėmimo. Su tuo sutikti negaliu.

Diskusijos ir pastabos iš konferencijoje dalyvavusių sporto srities atstovų rodė priešingai, kad senai sporte esančios problemos yra gilios ir jų, labai gaila, niekas negirdi ir operatyviai nesprendžia. 

Labiausiai nustebino tai, kad visi konferencijos dalyviai ir net patys konferencijos rengėjai pripažino, jog viena didžiausių šiuo metu esančių problemų – nebendravimas su sporto bendruomene ir tarpinstitucinis nesusikalbėjimas. Tačiau taip ir nebuvo atsakyta į klausimą, kodėl valdžioje jau du metus esantys ponai šios problemos neišsprendė. 

Lietuvoje tapo įprastu reiškiniu, kad mūsų šalies sportininkai medalius ir pergales prestižiniuose pasaulio ir Europos sporto turnyruose dažniausiai skina gerokai pranokdami tas galimybes ir sąlygas, kurias jiems suteikia valstybė siekiant aukštų sportinių tikslų. Tačiau treneriai, gaudami mažesnius nei ir taip itin mažus atlyginimus gaunantys mokytojai, susiduria su kasdieniu rūpesčiu kaip išgyventi ir išlaikyti savo šeimas. Tai nėra normalu.
Ar esant tokiai situacijai jie gali treniruoti mūsų ateities šalies vardo garsintojus ir siekti aukšto sportinio meistriškumo rezultatų tiek vietiniuose, tiek tarptautiniuose turnyruose? Akivaizdu, kad tokia situacija veda destruktyviu keliu ir neigiamos pasekmės gali tapti ilgalaikėmis.

Jau ne vienerius metus Lietuvos sporto bendruomenės nariai viešai deklaruoja, kad kai kuriuose miestuose ir rajonuose jaučiamas didelis sportinei veiklai skirtos infrastruktūros trūkumas. 

Vertinant konferencijoje išgirstas mintis, siūliau parengti ne rezoliuciją, kuri yra tik deklaratyvi(tai lyg tuščias popieriaus lapas) ir apimanti bendros sporto sistemos tobulinimo gairės, bet parengti bent dešimties metų planą, kuriame numatyti aiškius strateginius veiksmus, kaip ir kada bus sprendžiamos savivaldybių ir šalies sportinio ugdymo keliamos problemos dėl finansavimo, trenerių atlyginimų, sportinių bazių plėtros bei atnaujinimo, ir kitų svarbių problemų.