Pompastiškus reginius kurpia visos žlungančios imperijos. Tuščiai, išoriškai blizgūs renginiai, brangiai pretenzingi netikrumo pavidalai, duonos ir žaidimų brukimas - įtampoms amortizuoti ir suvaldymui.

Garsiausia pasaulyje Niujorko eglė - paprastų italų darbininkų sukurta tradicija, prasidėjusi Kūčių vakarą, sunkiais šaliai Didžiosios Depresijos metais. Patys, už savo pinigus statybininkai pirko medį, su šeimomis gamino girliandas, papuošalus, surengė šventę, kuri Amerikoje tęsiama jau devynis dešimtmečius. 

Čia visada eglė būna tikra, gyva, visi žino, kur ji augo, ją veža per visą šalį ir žmonės sveikina tą savo šventės simbolį. Ji visada puošiama taip pat, angelai prie jos pagaminti prieš 50 metų, per šiuos dešimtmečius tik pora naujovių - lemputės pakeistos į taupesnes ir prieš keletą metų padaryta nauja žvaigždė.

Pažiūrėkit nuotraukas prieš 10, 20, 40 metų - tai tokia pati visos Amerikos eglė. Vaikelis, pamatęs ją per savo pirmąsias, tokią pačią ją regės ir per paskutines Kūčias. Ją prisimins, rodys, pasakos vaikams ir anūkams. Ir tokią išsineš su savimi, tai jo gyvenimo dalis.

Prieš kelis metus buvom Bolonijoje. Centrinėj aikštėj, beveik po popiežiaus Grigaliaus statula - visur terakota ir marmuras - miesto kalėdinė eglė. Tikra, papuošta tais pačiais bumbulais, kaip pernai ir užpernai, kuriuos visi su šiluma prisimena. Jokios plastmasinės "kūrybos", ir Italijos miškai dėl to neišdžiūna.. Ant sienos prieš eglę - kare žuvusių miestiečių pavardės, vardai ir veidai.

Iš kur tos visaliaudinės lenktynės, kurio dvarponio eglutė gražesnė? Kuris tam išmes ir nusipyzdins daugiau dešimčių tūkstančių? Iš kur tie mūsų pseudokalėdiniai pseudogrožio pseudokonkursai? Ant geležinių karkasų dirbtinai montuojamos šakų kompozicijos, kažkodėl vadinamos egle ir kilometrai girliandų, stelažai ir dekoracijų nėriniai, primenantys apatinių "garbatkas" ?

Ir viskas tam, kad tik mus didieji pamatytų, šeimininkai kaip kokius egzotiškus papuasus aprašytų, į Ginesą patektume, gal net per CNN žineles parodytų! Toks provincijos plikbajorių noras brangiai sublizgėti pigiais blizgučiais. Kaip primena gūdžią XIX a. provinciją su keturias klases baigusio miesto viršininko mentalitetu ir kelių dešimčių plojančių pakalikų svita...

Šiame tautinės "pokazuchos" pasaulėlyje nėra jokio tikrumo ir paprastumo, nuoširdumo ir žmogiškos šilumos. Šiumetinė šimašinė kremlinė tortinė abažūrinė - "Mis Eglutė" konkursų kulminacija. Dabar manau, kad durniau jau nebeįmanoma, bet, aišku, klystu - triumfuojantis žlungančios imperijos durnumas ribų neturi, kitąmet buratinai sugalvos dar smagiau.

Vis prisimenu Klaipėdos eglę. Didžiulė ir tikrai tikra, kurioje gyveno, sukosi lizdus, mylėjosi ir augino vaikus paukščiai. Graži, kvepianti sakais ir spygliais, žmonių ilgai auginta ir miestui padovanota. Turinti savo istoriją, gyvenimą ir mirtį, kurios nereikėjo "sukurti". 

Ji gyveno ir buvo tokia, kurią visi atsimins ir palydės kaip žmogų - dėkingi, su pagarba ir meile. Ir noriu tikėti, kad taip dar bus.