Pats naujausias tokios korupcijos pavyzdys matomas tyrime, kuris buvo išspausdintas „the British Medical Journal“ žurnale ir kurį atliko mokslininkai iš „the Nordic Cochrane“ centro Kopenhagoje. Tyrimas parodė, jog farmacinės kompanijos neatskleidžia visos informacijos, susijusios su vaisto tyrimų rezultatais. Mokslininkai peržiūrėjo 70 skirtingų dvigubai aklų, placebu kontroliuojamų tyrimų su selektyviais serotonino reabsorbcijos inhibitoriais (SSRI) bei serotonino ir norepinefrino reabsorbcijos inhibitoriais (SNRI) ir rado, kad apie galybę rimtų pašalinių poveikių, pasireiškusių klinikiniuose tyrimuose, nebuvo pranešta. Tie pranešimai buvo išsiųsti didžiosioms sveikatos institucijoms, pavyzdžiui, JAV maisto ir vaistų administracijai.

Tamang Sharma, doktorantūros studentė Cochrane ir pagrindinė tyrimo autorė, sakė:

„Mes pastebėjome, kad daugybę priedų buvo galima gauti tik paprašius institucijų, tačiau pačios institucijos niekada jų nereikalavo. Iš tikrųjų man baisu pagalvoti, kokia baisi situacija būtų, jei mes turėtume visus duomenis.“

Joanna Moncrieff, psichiatrė ir mokslininkė iš Londono universiteto koledžo, papildė:

„[tyrimas] patvirtina, jog apie pašalinį antidepresantų poveikį nėra viskas pranešama. Tai nėra pranešama literatūroje, mes tai žinome ir paaiškėjo, jog tai nėra iki galo pranešama klinikinių tyrimų rezultatų pranešimuose, kurie patenka į vaistų pardavimus ir licencijavimą reguliuojančių žmonių rankas.“

Peter Gotzsche, gydytojas – tyrėjas Cochrane bei tyrimo bendraautorius, prieš dešimtmetį bandė gauti leidimą peržiūrėti nutukimą gydančių tablečių klinikinio tyrimo pranešimus. Deja, Europos vaistų agentūra atmetė jo prašymą:

„Jie kalbėjo apie komercinį konfidencialumą, nors tuose pranešimuose nebuvo nieko, kas galėjo būti komerciškai konfidencialu. Mes sakėme, jog visas šis paslaptingumas kainuoja žmonių gyvybes, bet jie to nepaisė.“

Tam prireikė be galės prašymų ir skundų, nors P. Gotzsche džiaugiasi, jog jiems pavyko pasiekti šį proveržį, tačiau jis primena mums, kad panašus progresas dar neįvyko Jungtinėse Amerikos valstijose. Jis pareiškė, jog mokslininkai turėtų turėti geresnę prieigą prie klinikinių tyrimų duomenų, kad galėtų įvertinti juos be industrijų įsikišimo:

„Tai labai ne etiška, kai pacientai pasiaukoja dėl mokslo, tačiau mes leidžiame vaistų kompanijoms nuspręsti, jog negalime gauti prieigos prie visų duomenų. Vaistų testavimai turėtų būti prieinami viešai.“

Moncrieff nuogąstauja:

„Mes iš tikrųjų neturime pakankamai stiprių įrodymų, jog antidepresantai yra efektyvūs ir mes turime vis daugiau įrodymų, kad jie gali būti žalingi. Taigi, mes turime sugrįžti atgal ir nustoti skatinti šių vaistų išrašinėjimo madą.“

Tai ne pirmas kartas

Tai ne pirmas kartas, kai farmacinė kompanijos yra pagaunamos manipuliuojančios mokslu tam, kad antidepresantai atsidurtų vaistinių lentynose. Prieš kelis mėnesius nepriklausoma apžvalga rado, kad dažnai išrašomas antidepresantas paroksetinas nėra tinkamas paaugliams vartoti, nors didžioji dalis literatūros apie tai kalbėjo jau anksčiau. 2001 metais atliktas tyrimas, kurį finansavo „GlaxoSmithKline“, rado, jog šie vaistai yra visiškai saugūs ir pasinaudodami „mokslu“, skelbė, kad paaugliai paroksetiną gali vartoti.

John Ioannidis, epidemiologas iš Stanford universiteto medicinos mokyklos ir tyrimo bendraautorius, jis taip pat yra daugiausiai peržiūrų surinkusio straipsnio „Kodėl daugelio tyrimų rezultatai yra neteisingi“ iš „the Public Library of Science“ duomenų bazės autorius. Pranešime jis rašo, jog „naujausių tyrimų rezultatai yra neteisingi“. Tai vyko prieš daugiau nei 10 metų – situacija, be abejo, tik pablogėjo.

Tai atkartoja gydytojo Richard Horton, vyriausiojo labiausiai gerbiamo medicininio apžvalginio žurnalo redaktoriaus, žodžius:

„Argumentai prieš mokslą yra paprasti: didžioji dalis mokslinės literatūros, galbūt net pusė, paprasčiausiai skelbia ne tiesą. Skelbiami tyrimai būna netikslūs dėl per mažos imties, mažo efekto, negaliojančios tiriamosios analizės bei akivaizdžių interesų konfliktų kartu su noru siekti abejotinos svarbos tendencijų, tad mokslas perėjo į tamsiąją pusę.“

Vyriausiasis „New England Medical journal“ redaktorius taip pat pareiškė panašias įžvalgas:

„Paprasčiausiai nebegalime pasitikėti publikuotais klinikiniais tyrimais ar pasikliauti „patikimų“ gydytojų sprendimais, ar „patikimomis“ medicininėmis gairėmis. Aš nesidžiaugiu tokia išvada, kurią per du dešimtmečius, dirbdamas žurnalo redaktoriumi, priėmiau lėtai ir nenoriai.“

Prieš kelis metus Lucia Tomljenovic, biochemijos mokslų daktaras ir vyresnysis „UBC“ medicinos fakulteto doktorantas, atrado dokumentus, kurie atskleidė, kad vakcinų gamintojai, farmacinės kompanijos ir sveikatos institucijos žinojo apie galimus pavojus, susijusius su vakcinomis, tačiau nusprendė to neskelbti visuomenei. Dokumentus jis gavo iš JK sveikatos departamento (DH) ir iš jungtinio vakcinacijos ir imunizacijos komiteto(JCVI), kurie sveikatos apsaugos sekretoriams duoda patarimus apie ligų išvengimą pasiskiepijus. JCVI stengėsi „neskelbti duomenų apie rimtus pašalinius efektus bei vakcinacijos kontraindikacijas ne tik pacientams, bet ir gydytojams tam, kad pasiskiepytų kuo daugiau žmonių.“ Ji tęsia, aiškindama:

Rankraščiai iš JCBI susirinkimų parodo, kad kai kurie komiteto nariai turi ryšių su farmacinėmis kompanijomis ir kad JCVI dažnai bendradarbiauja su vakcinų gamintojais, aptaria strategijas, kurios pagerintų visuotinės vakcinacijos rezultatus. Kai kurių susirinkimų rankraščiai, kuriuose buvo diskutuojama tokiomis kontraversiškomis temomis, neturėjo išvysti dienos šviesos, tačiau rankraščiai buvo paskelbti dėl „informacijos laisvės akto“. Šie susirinkimai rankraščiuose vadinami „komerciškai konfidencialūs“ ir atskleidžia aiškų bei nerimą keliantį skaidrumo trūkumą, nes kai kuri informacija buvo pašalinta iš teksto (pvz. dalyvių vardai) prieš įkeliant rankraščius į JCVI tinklalapį.

Žemiau galite matyti vaizdo įrašą iš „One More Girl documentary“, kuriame kalbama apie „Gardasil“ vakciną, skirtą išvengti užsikrėtimo žmogaus papilomos virusu. Įraše gydytojas Peter Rost, buvęs vienos iš didžiausių farmacinės kompanijos viceprezidentas („Pfizer“), pasidalina tiesa apie ryšius, siejančius mediciną su farmacija.

P. Rost yra buvęs „Pfizer“ viceprezidentas ir informacijos apie visą farmacinę industriją skleidėjas. Jis yra knygos „Informatorius, sveikatos priežiūros smogiko išpažintys“. Žinant jo darbo patirtį, galime teigti, kad jis yra didžiųjų farmacijos kompanijų marketingo ekspertas.

Laikas pagalvoti, ar galime pasitikėti medicininiais tyrimais ir pažvelgti į viską iš šalies.