Pritarus projektui po pateikimo, toliau jis bus svarstomas Seimo komitetuose. Seimas taip pat nusprendė dėl šio projekto prašyti Vyriausybės išvados. Prie šio klausimo svarstymo Seimo ketinama grįžti birželio 21 d.
„Valstybės pripažinimas reikštų, jog valstybė palaiko senovės baltų religinės bendrijos „Romuva“ dvasinį, kultūrinį ir socialinį palikimą. Tai nesuteikia religinėms bendrijoms tokio pat statuso ir tokių pačių privilegijų, kokias turi valstybės pripažintos tradicinės Lietuvoje religinės bendruomenės ir bendrijos, tačiau suteikia kai kurių privilegijų, palyginti su valstybės pripažinimo neturinčiomis religinėmis bendruomenėmis ir bendrijomis. Pavyzdžiui, bendrija galėtų sudaryti santuokas, įgytų teisę mokyti tikybos ir religinių apeigų valstybės ir savivaldybių mokyklose“, – sakė nutarimo projektą Seimui pristatęs Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas Valerijus Simulikas.
Pagal Lietuvos Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymą valstybė gali netradicinę religinę bendruomenę pripažinti šalies istorinio, dvasinio ir socialinio palikimo dalimi, jeigu ją palaiko visuomenė, o jos mokymas ir apeigos neprieštarauja įstatymams bei dorai. Valstybės pripažinimą suteikia Lietuvos Respublikos Seimas, gavęs teigiamą Teisingumo ministerijos išvadą.
Teisingumo ministerija Seimui pateiktoje išvadoje įvertino, kad „Romuvos“ religinė bendrija yra reikšminga Lietuvos kultūrinio ir religinio gyvenimo dalis. Teisingumo ministerija atkreipė Seimo dėmesį ir į tai, kad pastaruoju metu „Romuva“ buvo sparčiausiai auganti religinė bendrija. 2001 metų gyventojų surašyme senajam baltų tikėjimui save priskyrė 1,2 tūkstančiai gyventojų, o 2011 metais tokių buvo jau 5,1 tūkstančiai. Tad „Romuva“ pagal dydį yra šešta religinė bendrija šalyje, skaitlingumu lenkianti tokias tradicines bendruomenes kaip graikų apeigų katalikai, judėjai, karaimai ir musulmonai sunitai.
Romuvos religinės veiklos pradžia oficialiai skaičiuojama nuo religinės bendrijos įregistravimo Teisingumo ministerijoje datos – 1992 m. Pagal religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymą kreiptis valstybės pripažinimo religinės bendrijos gali praėjus ne mažiau kaip 25 metams nuo pirminio jų įregistravimo Lietuvoje. Gavusi valstybės pripažinimą bendrija neįgytų teisės gauti valstybės finansavimą, kuris yra užtikrinamas valstybės pripažintom tradicinėm religinėm bendruomenėm ir bendrijoms, tačiau galėtų sudaryti valstybės pripažįstamas santuokas, įgytų teisę mokyti tikybos mokyklose tikinčiųjų mokinių ar jų tėvų prašymu, be to, jų dvasininkai galėtų būti draudžiami privalomuoju valstybės sveikatos draudimu.
Lietuvos „Romuvos“ religinė bendrija į Seimą dėl valstybės pripažinimo kreipėsi lygiai prieš metus 2017 m. gegužės 17 d.„Romuvos“ kreipimesi rašoma:
Jau 27-erius metus gyvename nepriklausomoje, demokratiškoje valstybėje, pripažįstančioje žmogaus laisvę išpažinti ir skleisti religiją arba tikėjimą (LR Konstitucijos 26 str.). Pagaliau atėjo istorinė akimirka suteikti protėvių tikėjimo tęsėjai Romuvai valstybės pripažintos religinės bendrijos statusą. Romuvos puoselėjamų dvasinių vertybių pripažinimas svarbia mūsų tautos kultūrinio, socialinio ir dvasinio palikimo dalimi – tai pripažinimas dvasinių pačios Lietuvos valstybės saitų su svarbiausiu mūsų stiprybės aruodu – didinga praeitimi. Atėjo metas įvykdyti istorinį teisingumą – atiduoti pagarbą visų laikų didvyriams, kurie kūrė, saugojo, nešė ir gynė savo protėvių tikėjimą – svarbiausią mūsų tapatybės žymę – iki pat šių laikų“.
Romuvos pripažinimo svarstymo eiga
Nutarimo projektą „Dėl valstybės pripažinimo suteikimo Senovės baltų religinei bendrijai „Romuva“ Seimui pristatydamas Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas V. Simulikas sakė:
„Mieli kolegos, remdamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalimi, valstybė pripažįsta tradicines Lietuvoje bažnyčias bei religines organizacijas, o kitas bažnyčias ir religines organizacijas – jeigu jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai. Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 6 straipsnis nustato, kad kitos netradicinės religinės bendrijos gali būti valstybės pripažintos kaip Lietuvos istorinio, dvasinio ir socialinio palikimo dalis, jeigu jos palaikomos visuomenės ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymams ir dorai.
Valstybės pripažinimas reiškia, kad valstybė palaiko religinių bendrijų dvasinį, kultūrinį ir socialinį palikimą. Valstybės pripažinimą suteikia Lietuvos Respublikos Seimas. Religinės bendrijos gali kreiptis dėl valstybės pripažinimo praėjus ne mažiau kaip 25 metams nuo pirminio jų įregistravimo Lietuvoje. Jeigu prašymas nepatenkinamas, pakartotinai gali kreiptis po dešimties metų. Pripažinimo klausimą Seimas sprendžia gavęs Teisingumo ministerijos išvadą.
Gavęs Senovės baltų religinės bendrijos „Romuva“ prašymą Seimo Žmogaus teisių komitetas kreipėsi į Teisingumo ministeriją dėl išvados, dėl valstybės pripažinimo suteikimo Senovės baltų religinei bendrijai „Romuva“ . Pagal Teisingumo ministerijos 2017 m. gruodžio 25 d. pateiktą išvadą dėl šios religinės bendrijos pripažinimo, patvirtinta, kad senovės baltų religinė bendrija „Romuva“ atitinka įstatymo keliamus reikalavimus.
Projekto tikslas – įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl valstybės pripažinimo bažnyčioms ir religinėms organizacijoms bei Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatyme nustatytus religinių bendrijų teisinius santykius ir teises. Projektu siekiama palaikyti religinės bendrijos dvasinį, kultūrinį, socialinį palikimą, suteikti platesnes galimybes šiai religinei bendruomenei toliau puoselėti lietuviškas tradicijas, dalyvauti dialoge tarp religinių bendrijų ir bendruomenių, skatinti Lietuvos žmones pažinti savo šaknis, puoselėti senąjį kultūrinį palikimą, didinti pasaulio bendruomenės dėmesį lietuvių tautos tapatumui, mitologijai, folklorui.
Mieli kolegos, noriu pabrėžti, kad jūs visus dokumentus esate gavę. Dabar, kadangi klausimų visą laiką yra daug, įvairių, jeigu valstybė, tai yra jeigu Seimas pripažins Baltų religinę bendruomenę „Romuva“ ir valstybė suteiks statusą, tai, pirma, tos privilegijos, kurios numatytos devynioms, noriu pabrėžti, devynioms Lietuvoje tradicinėms religinėms bendruomenėms ir bendrijoms… Tos devynios bendrijos yra tokios: lotynų apeigų katalikų, graikų apeigų katalikų, evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų, ortodoksų (stačiatikių), sentikių, judėjų, musulmonų sunitų ir karaimų. Jos turi išskirtines teises pretenduoti į įvairius dalykus. Lietuva yra tolerantiška valstybė, yra valstybės pripažinimą suteikusi Lietuvos evangelikų babtistų bendruomenių sąjungai, Septintosios dienos adventistų bažnyčiai, Lietuvos evangelinio tikėjimo krikščionių sąjungai ir Lietuvos naujajai apaštalų bažnyčiai šitas Seimas, šitos kadencijos, suteikė atitinkamą statusą.
Dabar kyla klausimas ir žurnalistams, manau, ir kolegoms, kurie gal neskaitė dokumentų, kuo išsiskirs ir kas atsitiks, jeigu mes pripažinsime šitą bendruomenę? Tai yra keturi fragmentai. Noriu pabrėžti, pirma, jeigu mes… O aš manau, mes turėtume padaryti, nes yra dar viena konstitucinė nuostata, kurią palikau pabaigai.
Pirma. Valstybės pripažintų religinių bendrijų kanonų nustatyta tvarka sudaromos santuokos sukelia tas pačias teisines pasekmes kaip ir santuokos, sudarytos civilinės metrikacijos įstaigoje. Tai pirmas pliusas įteisintos bendruomenės, oficialiai pripažintos.
Antra. Valstybės pripažintos religinės bendrijos turi teisę mokyti tikybos valstybės ir savivaldybių mokyklose, jų religinės apeigos (…) mokinių ar jų tėvų prašymu, nepažeidžiant pasaulietinės mokyklos sampratos, gali būti atliekamos valstybės ir savivaldybių mokyklose“.
Po projekto pristatymo Tėvinės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos pirmininko Gabrieliaus Landsbergio prašymu buvo padaryta pertrauka iki vakarinės Seimo posėdžio dalies.
Seimo vakariniame posėdyje „Romuvos“ religinės bendrijos pripažinimo klausimas buvo svarstomas toliau.
Seimo nutarimą pristatęs V. Simulikas sulaukė Seimo narių klausimų. Klausimus uždavė: R. J. Dagys, V. Vingrienė, A. Anušauskas, D. Kreivys, E. Pupinis, A. Navickas. Dėl balsavimo motyvų kalbėjo Seimo nariai: S. Gentvilas, A. Anušauskas. Kalbėjo Seimo nariai: K. Masiulis, A. Kubilius (prašė Vyriausybės išvados), V. Simulikas (siūlė paskirti Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetą papildomu komitetu šiam projektui svarstyti), R. J. Dagys, A. Gumuliauskas, A. Širinskienė, S. Gentvilas, J. Olekas.
Nutarta:
- Pritarti šiam projektui po pateikimo ir pradėti jo svarstymo procedūrą. Balsavimo rezultatai: už – 67, prieš – 10, susilaikė 19. (Užsiregistravo 97 Seimo nariai (15.17 val.)
- Paskirti Žmogaus teisių komitetą pagrindiniu komitetu šiam projektui svarstyti. Pritarta bendru sutarimu.
- Paskirti Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetą papildomu komitetu šiam projektui svarstyti. Pritarta bendru sutarimu.
- Paskirti šio projekto preliminarią svarstymo Seimo posėdyje datą – 2018-06-21. Pritarta bendru sutarimu.
- Prašyti Vyriausybės išvados dėl šio projekto. Pritarta bendru sutarimu.
Dėl papildomų komitetų kalbėjo Seimo nariai: R. J. Dagys, R. Šarknickas. Įvyko alternatyvus balsavimas dėl papildomų komitetų: už Švietimo ir mokslo komitetą balsavo 41, už Kultūros komitetą – 55. Pritarta antram pasiūlymui. (Užsiregistravo 101 Seimo narys (15.26 val.)
Nutarta paskirti Kultūros komitetą papildomu komitetu šiam projektui svarstyti.
Aršiausiai prieš Senojo baltų tikėjimo valstybinį pripažinimą pasisakė TS-LKD nariai Arvydas Anušaukas ir Andrius Navickas.
A. Anušauskas, bandydamas žūt būt užkirsti kelią konstitucinei „Romuvos“ teisei būti valstybės pripažinta religine bendrija, apkaltino jos steigėjus bei vadovus tariamomis sąsajomis su Rusija ir manipuliuodamas, esą, jo aptiktais įrašais Rusijos interneto svetainėse teigė, kad Senojo baltų tikėjimo atkūrimas esąs Lietuvai nedraugiškos Rusijos projektas…
Senovės baltų tikėjimo atgimimas
Nors „Romuva“ tik 1992 m. buvo oficialiai įregistruota kaip Baltų tikėjimo bendruomenė, bet jos tikrą pradžią reikėtų laikyti 1967 m. Tais metais nedidelė Vilniaus universiteto dėstytojų ir studentų grupelė sumanė Kernavėje paminėti senąją vasaros saulėgrąžos šventę, kurioje buvo užkurtas apeiginis aukuras.
Senojo baltų tikėjimo atkūrėju laikomas Lietuvos etnokultūrinio judėjimo pradininkas, etnologas, folkloristas, religijotyrininkas, iškiliausias senojo baltų tikėjimo puoselėtojas, Lietuvos Romuvos Krivis Jonas Jaunius Trinkūnas (1939–2014). Tai jis 1967 m. su bendražygiais surengė pirmąją Rasos šventę Kernavėje, sukėlusią galingą dainuojančios revoliucijos bangą. Tik po trejeto metų atsikvošėję KGB agentai bandė ištrinti iš tautos atminties Kernavės Rasas, tačiau jau visuose Lietuvos kampeliuose suskambo folklorinių ir etnografinių ansamblių balsai, nušvito Rasos švenčių ugnys, Vėlinių liepsnelės, ėmė rastis kiti tautos gyvasčiai svarbūs ženklai.
Trinkūnas buvo vienas iš Vilniaus universiteto kraštotyrininkų Ramuvos kūrėjų. Tautosakos tyrimai, žygiai per Lietuvos kaimus su šimtais studentų, užrašinėjančių gyvąją tautos kultūrą, jos dainas, giesmes ir papročius, pažadino iš sovietmečio letargo miego širdis ir sielas tų, kurie save iki šiol vadina ramuviais ir žygeiviais.
Nuo 1969 iki 1973 m. J.Trinkūnas dirbo Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto filologijos katedros aspirantu ir dėstytoju.
Tautosakinis sąjūdis sovietų valdžiai buvo toks pavojingas ir nepageidautinas, kad švenčių rengėjai ir dalyviai KGB buvo persekiojami kaip didžiausi sovietinės imperijos priešai.
1973 metais J.Trinkūnas už politinę tautinę veiklą iš Universiteto buvo pašalintas. Iki pat 1988 metų jam buvo uždrausta bet kokia tiriamoji mokslinė veikla ir darbas pagal specialybę.
Tuomet bemaž dviem dešimtmečiams J.Trinkūnas pasišventė gyvosios lietuvių tautos tradicijos studijoms. Keliaudamas iš kaimo į kaimą ir talkindamas kaimo žmonėms įvairiausiuose darbuose jis nuolat įsiklausydavo į žmonių dainas, giesmes, padavimus, papročius ir tikėjimus. Tai bus nepakartojami, ypatingi universitetai, kurie iš Ramuvos tautosakininko išugdė tvirtą Romuvos tikėjimo išpažinėją tautosakinėje liaudies atmintyje atradusį gyvybe trykštančias tautos dvasines versmes ir iškėlusį jas į senojo baltų tikėjimo dvasinių ženklų lygmenį.
Kilus Sąjūdžiui vėl grįžo į universitetą, dirbo Filosofijos ir sociologijos instituto Etikos skyriaus asistentu. 1990–1993 m. ėjo Kultūros ministerijos Etninės kultūros skyriaus vedėjo pareigas. Nuo 1994 m. dirbo Filosofijos ir sociologijos instituto Etikos ir etnosociologijos skyriaus moksliniu darbuotoju, Vilniaus Pedagoginiame Universitete dėstė etninę kultūrą. Dalyvavo tarptautinėse senųjų tikėjimų konferencijose, renginiuose. Paskelbė straipsnių lietuvių ir užsienio spaudoje, parašė kelias knygas. Buvo apeiginio folkloro kolektyvo „Kūlgrinda“ narys, Etninės kultūros draugijos, Tautos namų, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos, „Prūsos“ klubo, kitų organizacijų narys.
1992 m. kartu su pasekėjais J. Trinkūnas įregistravo Romuvos religinę bendruomenę, kuri vėliau aprėpė visos Lietuvos bendruomenes ir tapo Senojo baltų tikėjimo religine bendrija, dažniausiai vadinama tiesiog Lietuvos Romuva. 1998 metais Vilniuje sušauktame Pasaulio etninių religijų kongrese (WCER) J.Trinkūnas buvo išrinktas šios organizacijos pirmininku. Po to jis kaip šio kongreso pirmininkas, ir kaip Lietuvos Romuvos dvasinis vadovas etninių religijų atstovų kvietimu lankosi Indijoje, Australijoje ir JAV.
2002 m. J.Trinkūnas buvo įšvęstas į Romuvos Krivius ir gavo protėvių tikėjimo atgimimą simbolizuojantį dvasinį vardą Jaunius.
1997 m. J.Trinkūnas kartu su bendražygiu Venantu Mačiekumi už Ramuvos kultūrinio sąjūdžio veiklos organizavimą buvo apdovanoti Valstybine Jono Basanavičiaus premija.
2013 m.Valstybės dienos proga už aktyvų antitarybinės agitacijos ir kraštotyrinės veiklos organizavimą ir vykdymą bei pogrindinės religinės ir tautinės literatūros platinimą Lietuvos prezidentė J.Trinkūnui įteikė valdovo Gedimino ordino Riterio kryžių.
Tačiau, deja, iki šiol visu Krivio Trinkūno gyvenimu puoselėtas siekis, kad mūsų protėvių tradicijomis grįsto tikėjimo raiška savo nepriklausomoje šalyje būtų įteisinta ir pripažinta tradicine religija, tai yra iš protėvių paveldėtų dvasinių tradicijų tąsa, lieka neįgyvendintas. Šiandien Lietuvos Respublikos Seimas žengė pirmą, bet labai svarbų žingsnį link Romuvos pripažinimo.
„Niekas dar deramai neįvertino Jono Trinkūno. Tam laikas dar ateis, jis padarė iš tiesų kultūrinį žygdarbį… /../ Tai padarė absoliučiai tik savimi pasiremdamas, beveik visų niekinamas, o jei ir ne niekinamas, tai abejingai stebimas, ir pagarbą jam dar atiduoti reikės…“ – sakė Lietuvos nepriklausomybės akto signataras ir J. Trinkūno bendražygis Romualdas Ozolas.
Skaityti komentarus