Paskutinis mėnuo (nesvarbu: vasaros, rudens, žiemos ar pavasario) dažnai būna nekantrus, skubantis pasitikti savo pabaigą... Ir šįvakar eidama stebėjau, kaip vasara žaisdama jau ima vilioti rudenį. Karštas dienas dalydama bando parodyti, kad ne ne, ji dar niekur neskuba, dar tęsis ilgai ilgai. Bet dienai merkiantis jau ne taip sekasi ja tikėti. Vakaras jau anksčiau užmeta sutemų maršką, o garsėjančiame žiogų svirpime vis dažniau pasigirsta ilgesio ir liūdesio natos. Danguje dar ryškiau žiebiasi žvaigždės. Sako, kai kam pavyksta ir jų kritimą išvysti. Ir nejau tomis akimirkomis svarbu, kad krinta visai ne žvaigždės?..

Už miesto vasaros nedrąsus noras baigti savo dienas dar labiau pastebimas. Laukuose akivaizdūs jos ir rudens nedrąsių susitikimų pėdsakai. Vyniojasi į kauges, gula poilsio, bumbsi obuoliais žemėn, pažemėmis rytais skleidžiasi rūku...

Gera eiti eiti ir eiti. Šį vakarą gera vienai. Žingsnių skaičius tiesiogiai proporcingas rimstančioms mintims. Kažkurią akimirką lieka tik jausmas: geras geras jausmas. Ir ima lietis dėkingumas. Šypsausi. Pati sau, vakarui, tam, kuriam sunku (nemato ir nežino, bet ar tai šią akimirką svarbu?). Dangui ir rausvoms sutemoms. Gyvenimui...

Iš tiesų - viskas taip paprasta. Kaip vasaros ir rudens nedrąsi kaita. Ir visai nėra liūdesio, kad rugpjūtis nori būti toks greitas. Laimė - akimirkoje, kai priimi save, visą visą dieną su jos sunkumu ir lengvumu...

Žiogai dar garsiau nušienautoje pievoje užgroja. Džiūvančios žolės kvapas dar tankiau apsupa. Vasara dar geriau žaidžia slėpynių. Toks gyvenimas. Amžina kaita...  

P. S. Mes dar susitiksime. Ir eisime pasivaikščioti...