- Tai, ką tu vadinate sunkumais, - atsakė Mokytojas, - iš tikrųjų yra tavo tikslo dalis. Nustok kovoti su jais. Įsivaizduok, kad šaudai iš lanko. Taikinys yra toli, ir tu jo nematai, nes ant žemės nusileido tiršta rytinė migla. Ar kovosi su rūku? Ne, tu lauksi, kol papūs vėjas ir rūką išsklaidys. Kai rūko nelieka, gerai matai taikinį, tačiau stiprus vėjas bloškia strėlę į šalį. Ar kovosi su vėju? Ne, tu tiesiog nustatysi jo kryptį ir prisitaikysi šiek tiek kitu kampu. Tavo lankas yra sunkus, tu neturite pakankamai jėgų, kad galėtum jį įtempti. Ar kovosi su lanku? Ne, tu treniruosi raumenis, kiekvieną kartą jį įtempdamas vis geriau.

- Tačiau yra žmonių, kurie šaudo iš lengvo, lankstaus lanko giedru, ramiu oru, - piktinosi mokinys. - Kodėl tik mano šūvis susiduria su tiek daug kliūčių savo kelyje? Ar pasaulis priešinasi mano judėjimui į priekį?

- Niekada nežiūrėk į kitus, - nusišypsojo Mokytojas. - Kiekvienas turi savo lanką, savo taikinį ir savo laiką šaudyti. Vienų tikslas yra šūvis, kitų - galimybė išmokti šaudyti.

Mokytojas pritildė balsą ir palinko prie mokinio:

- Aš noriu tau atskleisti siaubingą paslaptį, mano berniuk. Rūkas nenusileidžia ant žemės, kad trukdytų šūviui, vėjas nepradeda pūsti, kad nukreiptų strėlę į šoną, lankas tvirtas ne tam, kad šaulys pajustų savo silpnumą. Visa tai egzistuoja savaime. Tai patys žmonės nusprendė, kad tokiomis sąlygomis gali tiksliai pataikyti į taikinį. Todėl arba nustok skųstis sunkumais ir pradėk šaudyti, arba mesk į šalį puikybę ir išsirink sau lengvesnį tikslą, kurį pasieksi be pastangų. Klausimas kitas: kaip jausiesi šaudydamas iš arti į lengvai pasiekiamą taikinį?