°C
      2024 03 29 Penktadienis

      Tikras menas

      Nuotrauka: A. Guogos iliustracijos

      Autorius: Aurimas Guoga
      2019-01-09 20:00:00

      Mintis parašyti šias eilutes kilo apsilankius MO, šiuolaikinės nacionalinės dailės istorijos parodoje Vilniuje. Menas – tokia sritis, kur apstu ką veikti disidentams. Grožio kriterijai subjektyvūs, o vieno ar kito paveikslo vertę nustato meno kritikai, kurie vėliau įperša savo nuomonę nieko apie tai nenutuokiantiems prasčiokams. Prasčiokai bijo išsiduoti kad nieko apie tai nenutuokia, todėl savo nuomonę slepia, dažnai net nuo pačių savęs. Menas - ideali terpė propagandai ir masių valdymui.

      Meno vertė - labai jau subjektyvus dalykas. Štai žurnalas „Iliustruotoji istorija“ praėjusiais metais rašė apie garsiosios „Mona Lizos“ vagystę iš Luvro 1911 metais. Pasirodo, šis paveikslas iki tol nebuvo ypatingas, o vagis jį pasičiupo tik dėl vienos priežasties – buvo mažesnis nei kiti aplink buvusieji ir dėl to tilpo po skvernu. Po to daugiau kaip metus laiko „Mona Liza“ buvo dingusi, tačiau kai vagis buvo pričiuptas ir paveikslas gražintas į muziejų, šiam įvykiui buvo sukurtas toks propagandinis burbulas, kad iki šios dienos „Mona Liza“ laikoma vienu didingiausių žmonijos pasiekimų – jau nekalbant apie komercinę šio paveikslo kainą.


      Taigi menas, žvelgiant neangažuotu žvilgsniu, yra puiki iliustracija kas nutinka su visuomene, atsisakiusia objektyvių moralės kriterijų. Tą matome ir daugelyje kitų gyvenimo sričių – versle, politikoje ir kitose, kur įmanoma indoktrinuoti mases.  Imkime pradžiai verslą. Finansiškai pajėgios bendrovės, tokios kaip „Coca Cola“ ar „McDonalds“ sugeba taip išskalbti smegenis, kad žmonės masiškai perka gaminius, kurie jiems kenkia. Kai žmogus perka garsaus prekės ženklo cigarečių pakelį, jis puikiai žino, kad šio malonumo nauja subjektyvi, o žala – net labai objektyvi.

      Ne kitaip ir politikoje. Retas kuris nežino, kad valdant A.Kubiliui Lietuvos gyventojų sumažėjo beveik dešimtadaliu, kad per krizę I.Šimonytė skolinosi už 9 proc., kai buvo įmanoma pasiskolinti ir už 1,5 proc. Taigi jeigu konservatoriai šiandien yra populiariausia partija šalyje, tai rodo, kad gausybei žmonių visiškai negerai su kritiniu mąstymu. Padėčiai dramatizmo suteikia dar ir tai, kad konservatorių gerbėjai aklai nekenčia dabartinių valdančiųjų, kurie nė iš tolo nepadarė šaliai jokios panašios žalos. Save ši tamsi masė mato kaip labiausiai išsilavinusius ir geriausiai suprantančius, todėl nevengia pavartoti užkalniškos kalbos kitaip manančių atžvilgiu. Visi pagrindiniai šalies raidos rodikliai rodo stabilią pažangą, o konservatorių (ar liberalų) šalininkai tariasi, kad šalis eina į pražūtį.


      Tokios mintys man atėjo į galvą stebint nacionalinės dailės šedevrus. Žmonės tuntais traukia indoktrinuotis, žavios meno kritikės pasakoja kaip suvokti vieną ar kitą dailės blyksnį. Vienas lankytojas skundėsi, kad muziejuje aplink pernelyg daug žmonių, tai jam trukdo susikaupti ir reflektuoti. Tuo tarpu retas kuris nežino, kad objektyviai žvelgiant menas tampa vis vulgaresnis. Štai 1961 metais italų dailininkas Piero Manzoni sudrebino meno pasaulį nauja koncepcija: sukūrė „Dailininko šūdą“.

      Dailininko šūdas“ (Merde d‘Artiste) – tai meninis proveržis, kai autorius į konservų dėžutę įpakavo savo išmatas, jas užkonservavo ir pateikė kaip masinės gamybos gaminį. Kadangi tai buvo išties originalus meninės kūrybos, artisto įsiamžinimo būdas, šis darbas sulaukė atgarsio meno gerbėjų pasaulyje: 2007 metais „Sothbey‘s“ aukcione šis menininko darbas su autografu parduotas už 124 000 eurų.

      „Menininko šūdas“ - unikalia kūrybine koncepcija meno pasaulį sudrebinęs Piero Manzonio darbas

      Tačiau neskubėkime nurašyti, kad tai joks ne menas. Jeigu pažvelgsime masinės propagandos kontekste, šis kūrinys įgyja galių sukrėsti. Ar ne š... į galvas mums stumia įvairiausi propagandiniai garsiakalbiai, kurie mums nori įpiršti kreivas vertybes?  Pavyzdžiui, objektyviai vertinant, ko verta mintis, kad be alkoholio – visi žino, kad tai žalinga medžiaga – gyvenimas neva nebus linksmas ir visavertis?

      Mums tolstant nuo objektyvių tiesos kriterijų tokių „instaliacijų“ mūsų gyvenime vis daugėja. Tuomet žmogus iš pažiūros tarsi ir jaučiasi laisvas daryti ką tik užsimanęs, tačiau nesukuria nieko, kas turėtų išliekamos vertės. Jeigu žmogus maitinasi tokiomis vertybėmis, kurios pavaizduotos instaliacijoje, tai ir jo gyvenimas, kaip paaiškėja,  rezultate ne ką daugiau vertas. Išeina, kad šis darbas mus įspėja, jog mestis į apgaulingas vertybes – tai būdas save pražudyti.


      Kaip tikriausiai supratote, nesu didelis meno gerbėjas, nors ir nemanau, kad visai nieko ten neišmanau. Turiu savo mėgiamą meno rūšį, kurios veikiausiai per šimtą metų neįspėtumėte.

      Ta sritis – tai disidentinė veikla. Mano įsitikinimu, disidentas, pasikaustęs tiesa ir pasikliaunantis D-vo apvaizda, yra galingiausias menininkas, galintis sudrebinti melų užlinguotos visuomenės pamatus. Štai vienas epizodas: pastarajame „Laisvo laikraščio“ numeryje žurnalistas Aurimas Drižius rašo, kad mūsų prezidentės tėvas Polikarp Gžybovski buvo stribas ir penkis metus praleidęs kalėjime už plėšimą. Su nuoroda į Kėdainių rajono gyventoją Aldoną Staugienę A.Drižius rašo: „Negana to, kad prezidentės tėvas Polikarpas Gžybovskis buvo stribas, jis dalyvavo žmonių trėmime į Sibirą ir galiausiai Stalino laikais už plėšikavimą penkeriems metams buvo pasodintas į kalėjimą.“

      Apkaltinti šalies prezidentę tokiais dalykais ir nesusilaukti jokio atsako – tai, mano įsitikinimu, didingas menas! Pirmiausia, disidentystė yra kupina įtampos. Tai, ką daro tiesos kariai, primena koridą – galingojo užvaikymą ir nudobimą. Kartu tai menas drebinti melo pamatus, ant kurių susikūrėme savo būtį. Jeigu tai tiesa ir jeigu prezidentės tėvas buvo išdavikas bei banditas, ką tuomet tai byloja apie mus visus? Prezidentė, kaip žinia, populiariausia politikė; dauguma Seimo narių - bent jau taip buvo ankstesnėje kadencijoje -  drebina prieš ją kinkas; jai šuniškai tarnavęs E.Masiulis yra pasakęs, kad nežino tokių verslininkų, kurie nebijotų užsitraukti prezidentės nemalonę. Galų gale, visi žino, kad ši lietuvių numylėtinė ištikimai tarnavo okupacinei valdžiai ir jos represinėse struktūrose darė karjerą, tačiau tai jiems netrukdo ją laikyti geriausiai juos atstovaujančia politike. Gal – įsižnybkite - mes vis dar sovietmetyje?


      Man kelia pasigėrėjimą, kad valdžiūnai nesugeba tokių kaip A.Drižius sutraiškyti ir kaip anksčiau ar vėliau disidentai pasiekia savo. Tautinės atminties vertas N.Sadūnaitės sėdėjimas kalbėjime ir tardytojų kagėbistų moralinis žlugdymas sovietiniais metais, tačiau ir šiandien disidentinė veikla gyva bei ne mažiau įspūdinga. Kaip ir anksčiau sąžinės kariai visa kaip oficialiai dergiami, tačiau valdžiūnai niekuomet nesiliauja jų bijoti. Disidentų nedaug, tačiau ateitis priklauso jiems.

      Tik skirtingai nuo dailės ar kitokios įprastinės meninės veiklos, disidentystė pasižymi tuo, kad čia žmogus gali išlikti tik esant dviem sąlygoms: jeigu tai, ką jie tvirtina, yra gryna tiesa, ir jeigu jie tai byloja vardan pačios tiesos bei taip užsitikrina Aukščiausiojo apsaugą. Mano įsitikinimu, niekur D-vo antspaudas mūsų gyvenime nėra toks aiškus kaip disidentystės mene.  

      PS Straipsnį iliustruojančio paveikslo autorius nežinomas. Žinoma tai, kad dailininkas šį paveikslą eksponavo disidentiniam judėjimui skirtoje meno parodoje Hongkonge.

      Skaityti komentarus