Vienintelis reformos tikslas – pati reforma?

Kultūros ministerija ilgai rengusi paveldo apsaugos sistemos pertvarkos metmenis, dar pavasario pabaigoje plačiai atvėrė kelią diskusijoms, kuomet balandžio 25d. pranešime spaudai pristatė numatomus pokyčius.

Motyvuojama, kad įgyvendinus pertvarkos principus bus pasiektas didesnis skaidrumas, paspartės kultūros vertybių apskaitos procesas ir daugelis su paveldo apsauga susijusių klausimų bus svarstomi kur kas greičiau. Kitais žodžiais tariant, numatomi planai decentralizuoti Kultūros paveldo departamentą (KPD), kuriame dabar vienose rankose sutelkiamos visos funkcijos, susijusios su paveldosaugos reikalavimais, užtikrins sklandesnį sistemos veikimą.

Netrukus, KPD išreiškė savo poziciją naujosios reformos atžvilgiu, kuomet į diskusijų lauką pažėrė abejonių, šios reformos būtinybe ir tikslo svarbumu. Deklaruodamas, kad būsimos reformos gairėse įžvelgia „bolševikinę mąstyseną“ bei birželio 20 d. vykusioje spaudos konferencijoje iškeldamas iš tiesų skvarbų klausimą: „kodėl užsiimama griovimu, o ne sistemos tobulinimu“, buvo atvertas reikšmingas diskusinis klausimas, kodėl gimsta metmenys, kuriuose naikinama KPD – centrinė už kultūros paveldo apsaugą atsakinga institucija?

Paprašytas atskleisti savo, kaip paveldo apsaugos specialisto nuomonę, KPD direktorės pavaduotojas Algimantas Degutis neslepia nusivylimo išdėstytais busimosios reformos principais ir baimės dėl  Lietuvos kultūros paveldo ateities.

„Kultūros ministerijos pateikiami reformos metmenys nesprendžia dabartinių paveldo apsaugos problemų, nes nėra paremti jokia esamos paveldo situacijos analize, kuri identifikuotų, kas yra blogai dabartinėje sistemoje. Šioje situacijoje visiškai nėra aišku, kodėl viena pozicija yra keičiama į kitą. Kokia reformos baigtis, niekam iš ties nerūpi. Peršasi mintis, svarbiausia tai, kad vyksta reforma“, – dėsto A. Degutis ir priduria, kad kol kas tėra įžvelgiami tik gražūs lozungai, kurių rezultatas vis dar nėra aiškus.

Pertvarkos metmenyse transformuojama paveldo „autentiškumo“ sąvoka

Pertvarkos metmenyse paliečiama visa eilė busimų reformos principų, kurie lauks dabartinės kultūros paveldo apsaugos sistemos.

Tiesa, paveldo apsaugos specialistas A. Degutis, suskumba išsakyti komentarą kitai, ne specialisto akiai dažnai sunkiai pastebimai metmenų daliai, kurioje kiek kitaip pateikiama paveldo autentiškumo sąvoka.

Anot specialisto, autentiškumo sąvoką daugelis supranta skirtingai, o kitiems tai apskritai tėra „terra incognita“ (lot. nežinoma žemė).

Žinoma, gvildenant šį klausimą oficialiajame lygmenyje, tokius dalykus apsprendžia tarptautiniai dokumentai, kuriuose yra nusakomas autentiškumo apibrėžimas. Tačiau, pateikiamuose pertvarkos metmenyse, nauju paveldo apsaugos veiksmu tampa – autentiškumo transformavimas.

Specialisto nuomone, šioje vietoje iškyla daug neatsakytų klausimų: „Ar mes, paveldosaugininkai, turėsime liepti transformuoti paveldą?“, - komentuoja situaciją A. Degutis.

„Dabartiniame įstatyme yra nusakoma, kad paveldas gali būti naudojamas ir pritaikomas, kas yra normalu ir suprantama. Pertvarkos metmenų gairėse, atsiranda sąvoka transformavimas, kuri tampa paveldo sauginiu veiksmu, kas yra neįsivaizduojama. Tai iš esmės prieštarauja visoms Lietuvoje ratifikuotoms konvencijoms“, - dėsto A. Degutis.

Remiantis išsakyta specialistų kritika, tam tikrų principų numatytų paveldo pertvarkos metmenyse įgyvendinimas, tampa miglotas ir vargu, ar tikrovėje lengvai realizuotinas.

Būtent tokie veiksmai, kaip kultūros paveldo apsaugos delegavimas ir didžiosios dalies funkcijų, susijusių su kultūros vertybių registru, jo formavimu, projektų derinimu, perleidimas savivaldybėms, kurios stokoja paveldosaugos srities specialistų ir papildomų lėšų, kaip vienas iš problemos sprendimo būdų vertinamas klaidingu.

Sulauksime daugiau naudos ar žalos?

Kultūros ministerijos jau pradėtas ir suderintas su Vyriausybe kardinalus institucinės pertvarkos kelias, panašu, sukėlė daugeliui abejones šios reformos reikalingumu. Tuo saubejojo ne tik KPD specialistai, savivaldybių asociacija, tačiau ir Lietuvos Sąjūdžio nariai, išsakydami kritiką Lietuvos Sąjūdžio jubiliejinio XVI suvažiavimo rezoliucijoje.

Jau minėtoje spaudos konferencijoje, kurioje pasisakė KPD, matyti, kad pateikti paveldo reformos metmenys, tolimesni veiksmai juos įgyvendinant, kelia daug neaiškumų bei stokoja pagrįstumo. Natūraliai kyla klausimas, ar pasirinktas teisingas kelias gelbstint paveldo apsaugos sistemą?

Anot A. Degučio, visos blogybės buvo iškeltos paties KPD padalinių jau prieš 10-metį, siūlomas paveldo sistemos tobulinimas ir NKPAĮ taisymas, siekiant ateityje išvengti korupcinių grėsmių ir neaiškumų.

Tiesa, spaudos konferencijoje KPD pripažino, kad daugiausiai problemų kyla, užtikrinant kokybišką paveldosauginiu požiūriu projektų vertinimo ir derinimo procesą Vilniaus mieste.

Evoliucinis modelis, kaip problemų sprendimo būdas, kur kas tinkamesnis, - teigia A. Degutis. „Kasdienėje veikloje nuolat susiduriame su vienomis ar kitomis problemomis, kurias būtų galima spręsti tobulinant teisės aktus“, - komentuoja situaciją specialistas. Anot A. Degučio, KPD pasiruošusi esamas sistemos spragas taisyti, remiantis KPD viduje susiformavusios gerosios praktikos pavyzdžiais ir 2015 m. LRV kanceliarijos užsakytu „Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos (tvarkybos) paskatų sistemos vertinimu“.

„Noras atsikratyti valstybės pareigos saugoti kultūros paveldą ir jį pritaikyti, atvestų kultūros paveldą prie žlugimo“, - konstatavo KPD direktorės pavaduotojas A. Degutis.

Vis dėlto, anot pašnekovo, per Lietuvos nepriklausomybės 30-etį KDP nuveikė labai svarbų darbą,  kurį galime vertinti kaip įvykusią žmonių sąmonės transformaciją: „įvykęs pokytis žmonių sąmonėje parodo, kad paveldas visuomenei yra svarbus. O dabar iškyla jau kiti klausimai, kaip saugoti, kokį metodą taikyti ir čia jau yra ateities klausimas“, - užbaigia pokalbį KPD direktorės pavaduotojas A. Degutis.