°C
      2019 11 22 Penktadienis

      Kunigas A. Saulaitis: dauguma žmonių neišnaudoja Vėlinių reikšmės

      Nuotrauka: Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

      Autorius: Sigita Zumerytė (ELTA)
      2019-11-01 09:00:00

      Rudens vakarams ilgėjant ateina mirusiųjų pagerbimo šventė Vėlinės ir Visų Šventųjų diena. Įprastai šiomis dienomis prisimenami mirę artimieji, lankomi jų kapai, uždegamos žvakės.

      Jungtinėse Valstijose didžiąją gyvenimo dalį praleidęs kunigas jėzuitas Antanas Saulaitis gėrisi lietuvių puoselėjama Vėlinių tradicija.

      „Kartą teko skristi virš Lietuvos Vėlinių vakarą. Dieną matosi laukai, miškai, oi čia lyg šviesų miesteliai kas keli kilometrai – stebuklingas lietuviško papročio ir tradicijos vaizdas, iš atminimo ir meilės supintas. Tikrai skiriasi nuo kitų tautų, turinčių kitokius papročius ir kitą nuojautą apie prieš mus iškeliavusių minėjimą“, – pabrėžė kun. A. Saulaitis.

      Tačiau, pasak jo, Vėlinės nėra tik mirusiųjų atminimo ir pagerbimo diena. Tai kartu yra ir padėkos bei susitaikymo diena. Šiuos Vėlinių aspektus būtina įsisąmoninti ir tinkamai išnaudoti. Naujienų agentūra ELTA su kun. A. Saulaičiu kalbėjosi jėzuitų vienuolyne Vilniuje.

      Lapkritis kiekvienais metais atsineša Visų Šventųjų ir Mirusiųjų pagerbimo – Vėlinių – rimtį. Lankome mirusių artimųjų kapus, ant jų uždegame žvakeles. Kuo šis metas mums reikšmingas, kokią žinią jis praneša?

      Mirusiųjų prisiminimą turi visos kultūros ir visi tikėjimai. Bet tai ne tik mirusiųjų prisiminimas ir pagerbimas. Šiomis dienomis mes susitinkame su savo trapumu, su realybe, kad gyvenimas yra baigtinis. Nors mūsų svajonės ir viltys kartais būna be ribų arba galimybės mums atrodo be ribų, tačiau ypač šiomis dienomis mums yra primenamos mūsų ribos.
      Dar vienas Vėlinių aspektas – ši diena yra proga dėkoti. Dėkoti Dievui už tuos žmones, kurie su mumis gyveno, dėkoti mirusiems artimiesiems, kad jie su mumis gyveno. Mes tikime, kad jie dabar yra Dievo prieglobstyje.



      Kuri diena žmogui yra svarbesnė – Visų Šventųjų ar Vėlinių ir visgi kurią dieną derėtų lankyti artimųjų kapus?

      Jei kalbėtume apie Bažnyčios minėtinas dienas, tai svarbesnė yra Visų Šventųjų diena, nes tai privaloma šventė, iškilmė. Vėlinės yra tik šiaip paminėjimas, kad ir labai iškilmingas, tačiau į bažnyčią šią dieną eiti neprivaloma.
      Bet pagal įsigaliojusias liaudiškas tradicijas žmonėms svarbiausia yra aplankyti kapus. Tai jie gali daryti, ir daro, abi dienas ar tiksliau būtų pasakyti dar ir kelias dienas prieš bei po Visų Šventųjų ir Vėlinių. Tai diktuoja šiandienos realijos, nes šiais laikais žmonėms artimųjų kapus reikia lankyti ne viename kaime, kaip buvo prieš šimtą metų, o visoje Lietuvoje. Dabar Vėlines žmonėms reikia pratęsti prieš ir po, kad suspėtų močiutės kapą aplankyti ir sutvarkyti Klaipėdoje, senelio – Panevėžyje, sesers – Biržuose ir dar kažkieno kapą Druskininkuose.

      Etnologai sako, kad liaudies tradicijose Vėlinės buvo ta diena, kai buvo nepatartina eiti į kapus ir trukdyti vėlėms ramybę. Kapus esą reikėdavo aplankyti iki Vėlinių. Tai ar trukdome mes vėlėms?

       Šiaurės ir Pietų Amerikos kai kurios čiabuvių tautos laikosi tūkstantmetės tradicijos niekad mirusiųjų vardų neminėti, kad jie ramiai ilsėtųsi dausose, kad gyvieji jiems netrukdytų, o jie – gyviesiems.
       Mes elgiamės visai priešingai – užprašome (ne „užperkame“) šv. Mišias ne tik „už Jonaičių ir Petraičių mirusius“, o išvardijame visus senelius, močiutes, tėvus, motinas, tetas ir dėdes vardais, prisimename amžinatilsį Joną ir amžinatilsį Onutę. Taip mes išreiškiame dėmesingumą, meldžiame mirusiesiems ramybės Dievo karalystėje. Taigi aplankyti artimųjų kapus yra graži tradicija, ir ne tik per Vėlines.



       Per vadinamąsias lapkričio šventes, o kartais dar ir iki jų lietuviai masiškai plūsta į kapus. Aplankyti mirusių artimųjų kapus yra visuotinai priimta. Ką tai sako apie mūsų tautą?

      Ypatingas lietuvių ryšys su mirusiaisiais atkeliavo dar iš protėvių laikų. Mes, lietuviai, labai vertiname tą ryšį. Aš manau, kad tai ateina iš dėkingumo ir pagarbaus atminimo tų, kurie buvo ir yra mums svarbūs. Tai yra būdas su pagarba ir dėkingumu prisiminti ne tik mirusius artimuosius, bet ir bendruomenės narius, žymius, nusipelniusius šalies žmones.
      Toks mirusiųjų pagerbimas yra kartu ir prisiminimas, iš kur mes esame kilę, kad nenukritome iš dangaus, kad mes turime šaknis. Lietuviai yra tauta, kuri mąsto apie savo šaknis, tauta, kuriai tai svarbu.

      Ar iš tikrųjų gyvųjų ryšys su mirusiaisiais išlieka? Kaip Bažnyčia aiškina, ar yra ryšys tarp gyvųjų ir mirusiųjų?

      Kai mes kalbame Tikėjimo išpažinimą ( jau nuo IV-V amžiaus), sakome „tikiu šventųjų bendravimą“. „Šventųjų bendravimas“ reiškia, kad yra ryšys tarp gyvenančių žemėje ir tų, kurie yra mirę.

      O koks yra tas ryšys? Ar, pavyzdžiui, gali mirusieji užtarti gyvuosius?

      Taip, jūs labai tiksliai pasakėte. Mes užsakome šv. Mišias už savo močiutę Marcelę. Ji mirė prieš penkerius metus ir mes tikime, kad jau penkeri metai ji yra pas Dievą danguje. Užsakydami šv. Mišias, mes norime, kad močiutė mus prisimintų ir mus užtartų prieš Dievą. Pavyzdžiui, našlė su vaikais, ką ji daro vakare? Ji savo mintyse šnekasi su mirusiu vyru ir prašo patarimo, kaip jai elgtis su paaugliais vaikais. Šios našlės miręs vyras yra jai talkininkas, nes tarp jų yra dvasinis ryšys, jis nėra nutrūkęs ir po vyro mirties.



      Teko girdėti jūsų išsakytą mintį apie tai, kad Vėlinės yra ne tik mirusiųjų atminimo ir pagerbimo diena, bet ir susitaikinimo šventė. Paaiškinkite plačiau.

      Daug žmonių širdyje nešioja kokią nors nuoskaudą dėl mirusio artimojo ar savo pačių mirusiam žmogui padarytą nuoskaudą. Vėlinės yra proga susitaikyti su  žmonėmis, su kuriais mes išsiskyrėme nesusitaikę. Pavyzdžiui, dėl kažkokių priežasčių susipyko broliai ir vienas numirė. Arba dauguma žmonių turi kažkokį priekaištą savo tėvams. Pavyzdžiui, tėtis buvo labai griežtas, o mama taip pat turėjo kokių nors neigiamų savybių. Arba, pavyzdžiui, aš graužiuosi, kad per mažai rūpinausi sergančiu artimuoju.
      Tėvų jau nėra ir santykio nebeatitaisysi. Tai Vėlinės yra proga savo širdyje dėkoti mamai ar tėčiui už viską, ką gero jie man davė, proga atleisti už padarytas nuoskaudas ir išvaduoti save iš kančių dėl to, ką mama sakė ar tėtis darė. Jie mums atleidžia, mes jiems atleidžiame.
      Mes tikime, kad mirtis viską nubraukia, Dievas atleidžia ir išgydo, nes pas Dievą nėra jokių meilės ribų. Dievo glėbyje nebėra jokio pykčio, keršto ar priekaištų – viskas atleista.
      Žvakutės, kurias uždegame ir pastatome ant mirusiųjų kapo kaip tik ir simbolizuoja susitaikymą su mirusiaisiais. Uždegdami šviesulį, padėdami gėlių mes tarsi pastatome mažą paminklėlį tiems dalykams, kurie ligi šiol mus skaudino, vargino. Mes turime uždavinį viską, kas buvo bloga, palikti Dievo gailestingoms rankoms sutaikyti. Sulig mirtimi mes esame išlaisvinti ir nebeturime nešiotis akmens širdyje, kad, pavyzdžiui, mama manęs nemylėjo...
      Nešioti akmenį širdyje yra labai negerai tam žmogui, kuris nešioja...

      Koks turėtų būti teisingas mūsų, gyvųjų, santykis su mirusiaisiais, su jų atminimu?

      Turime dėkinga širdimi prisiminti tai, ką mirusieji mums yra suteikę, kol buvo gyvi. Tai liečia ne tik artimuosius. Kalbu ir, pavyzdžiui, apie karius, savanorius, partizanus, žuvusius už Tėvynės laisvę, taip pat ir apie ugniagesius, policininkus, kitus didvyriškai pasielgusius žmones. Juos prisiminti turime dėkinga širdimi.
      Jei mirė mūsų artimas žmogus, mums labai skauda, nesuprantame, kodėl Dievas jį pasiėmė. Atsakymo nėra. Per ilgas gedėjimas yra blogai gyvajam. Aišku, nenustatysi teisingo gedėjimo laiko, tačiau turime dėkoti už tai, kad tas žmogus gyveno, kad jis buvo mūsų gyvenime. Turime gyventi toliau.



      Apie dažną kapinių lankymą, puoselėjamą mirusiųjų kultą, puikų lietuvių gebėjimą prižiūrėti kapus liaudyje netgi sklando anekdotai. Ar čia yra iš ko juoktis?

      Juoktis ne, bet pagalvoti yra apie ką. Gal žmogus rečiau vaikščiotų į kapines, jei susitaikytų su artimojo netektimi ir viskuo, kas vyko jam gyvam esant. Jei nemanytų, kad nuo jo elgesio mirusio atžvilgiu kas nors pasikeis, pagerės ar pablogės mirusiam žmogui.
      Įvairių skaudulių ar neišsiaiškintų santykių su mirusiaisiais turi daugelis žmonių. Aš taip spėčiau. Ir tai reiškia, kad dauguma žmonių neišnaudojo Vėlinių reikšmės – neįsisąmonino, kad mes turime palikti Dievo rankose mirusiuosius, būti už juos dėkingi ir gyventi toliau, nebesinešioti skaudulių...

      Kartą kapinėse man parodė kapą su prabangiu antkapiu ir paaiškino, kad šitas kapas yra tuščias, kad čia žmonės sau pasiruošė, kai prireiks. Kaip jūs tokį reiškinį vertinate?

      Gal tie žmonės neturi vaikų, artimųjų, o gal nenori jų apsunkinti, užkrauti rūpesčių, kai numirs. Manyčiau, kad tai nėra blogai. Manyčiau, kad ir išreikšti savo valią apie tai, kas susiję su savo laidotuvėmis nėra blogai. Tai žmonėms suteikia pasitikėjimo, ramumo, kad viskas sutvarkyta. Pažiūrėkite, būna, kad močiutės kaime pasiruošia ne tik drabužius įkapėms, bet ir karstą nusiperka, ant aukšto pasideda. Taip, žmonės suplanuoja kaip vestuves, kitas šventes, taip ir savo laidotuves.
      Tačiau reikėtų rūpintis ne tik materialiais dalykais, bet ir dvasiniais. Pavyzdžiui, pasakyti: kai mane laidosite, giedokite tokias ir tokias giesmes, norėčiau, kad būtų skaitomi tokie skaitiniai. Pavyzdžiui, mano mama prašė per jos laidotuvės, per šv. Mišias kad būtų giedama „Garbė Dievui aukštybėse!“. Tai giesmė, kuri giedama per šventes, šlovės himnas. Ir giedojome.

      Kaip jūs jautėtės tai giedodami?

      Čia buvo padėka Dievui už mūsų mamą, mūsų šeimą.
      Lietuvoje mirusieji paprastai laidojami su tamsiomis įkapėmis, o, pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose populiarėja šviesios įkapės, mirusįjį rengia baltai, nes turi galvoje mirusiųjų prisikėlimą. Mirusieji yra pabaigę šios žemės vargus ir ilsisi ramybėje. Taip mes sakome maldose. Jei taip sakome, tai ir darykime.

      Skaityti komentarus