Geriausia mokyti pavyzdžiu

Kodėl vaiko elgesys, vertybės, tvarkos prasme, pasikeičia namuose? Kaip ieškoti kompromiso, kai įprastos, ankstesnėms kartoms pažįstamos, bausmės, pavyzdžiui, „Nesusitvarkysi kambario – negalėsi eiti į kiemą“, nebeveikia?

Pasak psichologo Eligijaus Jokubaičio, vaikas, kaip ir suaugęs žmogus, vadovaujasi struktūra, kurią diktuoja aplinka. Mokykloje, dalyvaujant popamokinėje veikloje, arba namų aplinkoje vaiko elgesys didele dalimi priklauso nuo to, kokį pavyzdį diktuoja kiti, dažniausiai – suaugę žmonės.

Jeigu mokykloje galioja aiškios ir apibrėžtos atsakomybių ir pareigų ribos, tokios ribos turi galioti ir namuose. Svarbu suprasti vieną taisyklę: jeigu tėvai patys nerodys iniciatyvos, pavyzdžio, kaip atrodo kasdienė rutina, buitis, Z kartos vaikui bus sunku suprasti, kodėl jis, priešingai nei tėvai, turi gyventi tam tikru režimu.

„Vaikai puikiai modeliuoja suaugusiųjų elgesį, ir iki tam tikro amžiaus tai yra vienas iš pagrindinių būdų, kuriuo jie mokosi. Todėl jeigu vaikas kasdien matys tvarką ir darbą, kuris yra įdedamas, kad namai būtų švarūs, tikėtina, jog didelė dalis tvarfkymosi įpročių formavimo darbo jau bus atlikta“, – komentuoja psichologas.

Paklaustas, nuo kelerių metų vaikus jau galime pratinti prie tvarkymosi įgūdžių, specialistas atsako, jog tikslų amžių nusakyti yra ganėtinai sudėtinga: „Vaikų raidos tempai ir įgytų naujų įgūdžių kokybė gali skirtis. Tačiau manoma, kad jeigu vaikas pradėjo vaikščioti, tai jau yra pajėgus mokytis įdėti savo žaislą į tam skirtą dėžutę. Siekiant išugdyti įprotį tvarkytis, reikia pradėti tai daryti kuo anksčiau.“

Keitimo taisyklė

Teigiama, jog Z kartos vaikai yra itin savarankiški – jie nori, kad jais pasitikėtume ir patikėtume jiems kaip suaugusiems užduotis, už kurias jie bus atsakingi.

„Svarbu, kad vaikas imtų vertinti ir džiaugtųsi tvarka, – pabrėžia E. Jokubaitis. – Todėl vaikui galima suteikti svarbioje namų vietoje esančią lentyną ar stalčių, už kurį jis bus atsakingas. Savo vietos, kuria reikia rūpintis, turėjimas gali paskatinti atsakomybę bei teigiamą požiūrį į tvarkymąsi.“

Žinoma, šiame kontekste lygiavertiškai svarbus ir atsakingas suaugusiųjų elgesys. Disciplinos, kurią siekiama įvesti, turi laikytis visi šeimos nariai. Kiekvienas daiktas turėtų savo vietą, ir visi šeimos nariai turi žinoti, kur ta vieta yra. Todėl reikėtų pasirūpinti, kad vaikai turėtų dėžes savo daiktams susidėti, kartu išsiaiškinti ir sužymėti, kur kokie daiktai bus laikomi.

Taip pat svarbu, kad vaikas neturėtų per daug daiktų, kuriuos sutvarkyti užtrunka labai daug laiko. „Siūloma naudoti keitimo taisyklę. Tai reiškia, kad vaikas gali turėti naują žaislą ar daiktą tik tuo atveju, jeigu kažkam atiduos ar padovanos vieną iš savo senų žaislų. Tai leidžia kontroliuoti žaislų kiekį bei moko vaiką dalintis“, – pataria E. Jokubaitis.

Dramblys valgomas nuo uodegos

Anot psichologo, taip pat svarbu konkrečiai išaiškinti vaikui, ką reiškia tvarka bei tvarkingas kambarys: pavyzdžiui, galima sudaryti sąrašą, kurio punktų įvykdymas reikštų tvarkingą kambarį ir kartu su vaiku dalyvauti tvarkymosi procese.

Ši praktika itin veiksminga, kai tvarkytis reikia daug, o planavimo įgūdžių nėra. „Dažnai vaikai puola į ašaras, nes užduotį susitvarkyti gauna netikėtai, o darbo tiek daug, kad net nežino, nuo ko pradėti. Svarbu nuteikti ir motyvuoti vaiką iš anksto, kad teks susitvarkyti, o už atliktą darbą pasiūlyti paskatinimą, kurio vaikas tikrai norės“, – teigia E. Jokubaitis.

Visos verslios mamos žino, kad dramblys valgomas nuo uodegos. Ta pati taisyklė galioja ir vaikams, t. y. tvarkymosi procesą reikia suskirstyti į konkrečias, mažesnes užduotis, kad vaiko neapimtų bejėgiškumo jausmas, kuris dažnai tampa ašarų priežastimi. Šie patarimai, beje, yra universalūs – išmokęs užduotis planuoti papunkčiui, vaikas šiuos įgūdžius galės panaudoti ir kitose srityse: mokykloje, universitete, o vėliau – ir darbe.