Senatvė dar neatėjo, bet aš jau išmokau valdyti savo pyktį, pykčio protrūkius.
Tiesa ne visu 100%.
Kartais dar seni įpročiai, tas blogasis vilkas, nugali. Kartais dar nutinka taip kad emocijų bei pykčio protrūkis išsiveržia į paviršių.
Netgi sudaužau ar sulaužau kažką.

Bet jau daug rečiau.
Nebėra taip jog kumščiais dažnai daužau sieną ar kitą vietą.
Aš išmokau nuraminti savo protą.
Nuraminti savo aistras, pyktį, nervus.
Išmokau mažiau reaguoti į dirgiklius, mažiau pasiduoti provokacijoms, aplinkos veiksniams.
Charakteris niekur nedingo, jis vis man nori pasiūlyti į kažką sureaguoti aštriai.
Kažką išvadinti įvairiais vardais, ar atsakyti emocingai komentaru į komentarą.

Tačiau aš supratau vieną svarbų dalyką - kitų žodžiai ir veiksmai neturi nieko bendro su manimi. Tai tik jų nuomonė, jų mintys, jų lygio provokacija.

O mano reikalas kaip aš į tai reaguosiu.

Aš renkuosi kaip ir į ką reaguoti.
Kartais renkuosi nereaguoti.

Ne viskas reikalauja reakcijos.
Kai kas nevertas dėmesio visai.

Mat mes atsikeliame ryte su tam tikru kiekiu energijos ir mums ją reikia tausoti.

Jei mes švaistome ją barniams, ginčams, reagavimui į kvailių poelgius ar komentarus - mes atimame iš savęs energiją.
Tai nėra verta to.
Pagalvok apie vieną dalyką.
Jei tu turi 86400 eurų.
Ir tu pameti 10.
Negi tu visą dieną dėl to sielosies ir nervinsiesi?
Neverta.

Mes paroje turime 86400 sekundžių.
Ir jei kažkas atima iš tavęs 10 ir per jas bando sugadinti tau visą dieną.
Negi tu leisi jam tai padaryti?
Neleisk.
Neverta.

Pakilk aukščiau to.