°C
      2024 03 29 Penktadienis

      Psichologė Julija Ladigaitė: „Vaikui skyrybos - tarsi byrantis į šipulius pasaulis“

      Nuotrauka: Julija Ladigaite | Asmeninis archyvas

      Autorius:
      2018-10-18 10:00:00

      Dažna suaugusių skyrybų vaikų baimė - negebėjimas palaikyti santykių. Žinoma, moters ir vyro elgesio modelį mes bent dalinai perimame iš savo tėvų.

      Alkoholis, rūkymas, kiti narkotikai – tai priemonės organizmo nuodijimui. Skyrybos - tai dar vienas neapčiuopiamas nuodas. Jei „Smetonos“ laikų Lietuva garsėjo teigiamais dalykais, dabar mes garsėjame savižudybių ar skyrybų kiekiu. Ar galima sustabdyti skyrybų procesą? Nežaloti vaikų ? Gal tiesiog būtina kalbėtis ir tartis? Kai kalbiesi viskas darosi aiškiau. Su vaikų psichologe Julija Ladigaite kalbamės apie skyrybas, jų žalą aplinkiniams ir kitus aspektus.  

      Ar skyrybos - tai paskutinis veiksmas santykiuose? Ar geriau gyventi vaikui šeimoje, kur vyrauja smurtas, alkoholis?

      Pirma, svarbu nepamiršti, kad sutuoktinių skyrybos nebūtinai reiškia jų santykių pabaigą. Jei šeimoje yra vaikų, išsiskyrusieji vis dar lieka tėčiu ir mama, todėl jų tarpusavio santykiai nesibaigia, ir neturėtų baigtis. Santykiai turi transformuotis į bendradarbiaujančių tėvų santykius. Tačiau skyrybos turėtų būti tik paskutinė priemonė problemoms spręsti - kai kitos priemonės nebepadeda. Poros dažnai per anksti pasiduoda arba per vėlai imasi veiksmų. Tarpusavio santykis turi būti nuolat puoselėjamas, auginamas. Svarbu save suvokti ne tik kaip tėvus, bet ir kaip vyrą ir žmoną, skirti vienas kitam laiko. Tarpusavio meilė nėra savaime suprantama - ji yra ir labai konkrečių veiksmų rezultatas. Jei šeima susiduria su sunkumais, kurių pati nepajėgi spręsti, svarbu kreiptis į specialistus, kantriai stengtis atkurti santykius. Vis tik, būna kritinių situacijų, kai tai tampa itin sunku. Kritinės situacijos - tai fizinis, seksualinis ar psichologinis smurtas. Tokiu atveju svarbu atskirti smurtautoją nuo likusios šeimos. Dažnai alkoholis būna susijęs su smurtu šeimoje. Niekas nenusipelno būti nuolat žeminamas ir skriaudžiamas. Net jei šeimoje prieš vaikus nėra smurtaujama, tokio tėvų tarpusavio elgesio stebėjimas taip pat yra labai kenksmingas.

      Kaip galima padėti vaikui, jei, visgi, šeimoje – skyrybos?

      Vaikui skyrybos - tarsi byrantis į šipulius pasaulis. Nebūna “laimingų” skyrybų. Tokiu atveju labai svarbu, kad besiskiriantys vyras ir žmona liktų bendradarbiaujančiais tėčiu ir mama. Kad ir kaip jiems būtų sunku, svarbu išlaikyti pagarbą vienas kitam ir į skyrybų procesą neįtraukti vaiko. Tėtis ir mama turi patikinti, kad net jei jie ir nebegali vienas su kitu gyventi, jie nori, kad vaikas turėtų ir tėtį ir mamą, juos abu mylėtų, su abiem tėvais leistų laiką. Svarbu su vaiku kalbėti apie jo jausmus ir išgyvenimus. Kitas svarbus aspektas - aplinkos stabilumas. Kai byra šeima, svarbu, kad kitur būtų saugu - jei įmanoma, kad vaikas liktų gyventi tame pačiame mieste, savo namuose, kad nekeistų mokyklos, būrelių, draugų. Jei likęs pasaulis liks toks kaip buvęs - bus lengviau išgyventi pokytį. Taip pat vaikams labai padeda grupinis palaikymas, išsiskyrusių šeimų vaikų grupės. Galimybė savo išgyvenimais pasidalinti su panašias patirtis turinčiais vaikais, turint specialistų priežiūrą ir palydėjimą, padeda išgyventi skyrybų traumą.  

      Dažnus įpročius atsinešame iš vaikystės. Ar galima teigti, jeigu šeima patyrė skyrybas, dažnai vaikas priima tai kaip normalų reiškinį ir galvoja apie tai sukūręs savo šeimą?

      Dažna suaugusių skyrybų vaikų baimė - negebėjimas palaikyti santykių. Žinoma, moters ir vyro elgesio modelį mes bent dalinai perimame iš savo tėvų. Tačiau norėčiau padrąsinti, kad tai nebūtinai yra taisyklė. Svarbu, kad nebandytume lygintis su savo tėvais - nei stengtis “daryti taip, kaip darė mano tėvai”, nei “jokiais būdais nekartoti jų elgesio”. Greičiausiai ir išsiskyrusiose šeimose būta gražių momentų, ir ardančio bendravimo. Todėl svarbu, kad asmuo, patyręs tėvų skyrybas, būtų sąmoningas ir kurtų savo santykius ne pagal tėvų pavyzdį, bet ieškotų savo santuoką pripildančių dalykų. Jei baimės, kad esu nepajėgus

      Ką jaučia vaikas, kai tėvai išsiskiria ir vaiko gyvenime atsiranda patėvis ar pamotė?

      Naujas žmogus mamos ar tėčio gyvenime - labai išskirtinis momentas vaikui. Svarbu, kad susipažinimas vyktų jautriai ir atsargiai, kad buvęs sutuoktinis ir sutuoktinė taip pat laikytųsi tinkamos pozicijos. Tokiu atveju žalingiausia, kai buvę sutuoktiniai ima pavyduliauti, reikšti savo panieką ar draudžia vaikui bendrauti. Kaip svarbu turėti santykį su abiem tėvais, taip svarbu turėti gerus santykius ir su patėviu ar pamote. Galima vaikui pasakyti “Man skaudu, kad tėtis turi naują mylimąją, bet aš noriu, kad tu su ja pabandytum susidraugauti” arba “Aš pykstu ant mamos ir jos naujo vyro, bet man svarbu, kad tu su jais gerai jaustumeisi, kad tu susidraugautum su patėviu”. Jei vaikas bus įstumiamas į padėtį, kai turės rinktis, ką labiau myli, ko nemyli, jei turės įrodinėti savo ištikimybę tėčiui ar mamai, tarpusavio santykiai bus sužaloti, vaikas pradės slapukauti, atsiras dar papildomo didelio skausmo.

      Skaityti komentarus