Savęs iškojimas

Iš vienos pusės, paaugliams svarbiausia yra grynai asmeninis bendravimas su draugais ir bendraamžiais, iš kitos – taip jie ieško savęs ir išbando ne vieną savo įvaizdį. Apskritai, jei atidžiau pažiūrėtume į socialinius tinklus – jie tam ir skirti. Ir tai labai patogu. Paauglys gali su kuo nors bendrauti akis į akį arba dalyvauti grupių pokalbiuose. Taip jis turi galimybę ką nors pasakyti ar pranešti jam svarbiems žmonėms ir gauti jų atsakymą, nuomonę, reakciją. Savęs ieškančiam paaugliui tai ypatingai svarbu.

Jei anksčiau, norint pasirodyti esant tikru rokeriu reikėdavo pasidaryti irokėzo šukuoseną ir su ja pasirodyti mokykloje, tai šiandien galima pasidaryti asmenukę, paskelbti ją internete ir žiūrėti, kaip į tai reaguoja bendraklasiai. Naujas įvaizdis sulaukė nedaug “patinka” paspaudimų? Tereikia pašalinti nuotrauką ir atsisveikinti su netinkamu įvaizdžiu. Nebūtina taip atrodant eiti į mokyklą. Paaugliai puikiai nusimano, kiek vidutiniškai nuotrauka gauna “patinka” ir prie kokio jų kiekio manoma, kad tai “neveža”.   

Be tekstų ir nuotraukų paaugliai aktyviai pasisako per muziką, paveikslėlius ir citatas. Pavyzdžiui, paskelbdamas kažkieno pasakytą citatą paauglys deklaruoja: nors šitai pasakiau ne aš, man tai tinka.

Paaugliai labai jautriai reaguoja į tai, ką patys paskelbė savo puslapyje. Pradžioje vyravo nuomonė, kad jie skelbia internete viską, ką sugalvoja, bet atsirinkimo ir apgalvojimo. Bet tai netiesa. Paaugliai periodiškai grįžta prie to, ką jie skelbė prieš metus ar du ir ištrina tai, kas šiandien jiems neaktualu. Socialiniai tinklai jiems – kaip dėžutė, į kurią deda ir laiko tik pačius svarbiausius ir brangiausius dalykus.

Mitų griovimas

Kai soctinklai dar buvo naujiena ir žengė pirmuosius žingsnius internete, jie buvo laikomi priklausomybe, pavojingais ryšiais, buvo vadinami neigiamu pasauliu, kuriame paaugliai slapstosi po išgalvotais vardais ir daro ten nežinia ką. Žinoma, visa tai yra ir dabar, bet tai ne visa apimanti tiesa. Tėvams reikėtų atsipalaiduoti – viskas ne taip blogai, kaip atrodo.

Socialiniuose tinkluose slepiamasi. Šiandien ne tiek jau daug paauglių internete slapstosi po išgalvotais vardais. Dažniausiai tai – jų tikri vardai ar net pavardės, gal kiek pakeistos – sutrumpintos ar išverstos į kitą kalbą. Arba tai plačiai draugų naudojamos pravardės. O informacija jų puslapiuose – tikrai nusako asmenybę ir atspindi jo pasaulį.

Vaikas bendraus su suaugusiais iškrypėliais. Deja, bet paaugliai jau sąmoningai pasirenka su kuo bendrauti socialiniuose tinkluose. Nėra taip, kad jie negalvodami į savo draugus internete priimtų suaugusius neadekvačius žmones. Jei taip įvyksta – po kelių pokalbių tokie keistuoliai yra blokuojami ir pašalinami. Paaugliai žino savo draugus, gal jie – virtualūs draugų draugai, bet vis tiek šiek tiek žinomi. Na, taip, yra buvę atvejų, kai tėvai įlįsdavo į vaiko puslapį ir atrasdavo, kad jis bendrauja su nepažįstamu suaugusiuoju. Bet tai galėjo būti seniai, tada, kai soctinklai buvo naujiena, o ir patys tėvai nežinojo, kas tai. Dabar pažangiai mąstantys tėvai nuo mažumės turi mokyti vaikus, su kuo bendrauti internete, o su kuo ne, ką skelbti, o apie ką tylėti.

Virtualusis bendravimas užgoš realųjį. Pasirodo, tai irgi ne visai tiesa. Žinoma, bendravimas “online” yra labai svarbus, tačiau gyvas bendravimas ir laiko leidimas kartu paauglių gyvenime vis dar užima labai svarbią vietą. Jiems šie du pasauliai labai stipriai susiję. Žinoma, bendraudami ar kažką darydami kartu jie būtinai į savo puslapius sudės bendras nuotraukas ar asmenukes, bet tai nereiškia, kad virtualus bendravimas ima viršų. Juk jie tik įkėlė nuotrauką, greitai paskaitė kas ką rašo ir viskas, toliau daro ką darę. Todėl šiandien vienareikšmės sąvokos, kad paauglys yra tik “on” arba tik “off” internete, nėra. Jis būna ir taip, ir taip vienu metu. Jei kažkada vaikai išeidavo į kiemą pažiūrėti, ar yra draugų, tai šiuolaikiniai paaugliai turi draugų grupes soctinkluose, kuriose jie kalbasi kur ir kada susitiks, ką veiks. 

Socialiniuose tinkluose dedasi blogi dalykai. Paaugliai visais laikais norėjo išbandyti kažką naujo, tai, kas tikrai nepatinka jų tėvams. Todėl ir susirašinėdami su virtualiais draugais jie gali imti keiktis ar vulgariai elgtis. Tai jų amžiaus charakterio bruožas, galintis pasireikšti bet kur (ir tikrai pasireikšiantis), todėl geriau jei tai įvyks virtualioje realybėje.

Socialiniai tinklai sukelia priklausomybę. Žiūrint iš psichologinės pusės, galima pasakyti, kad polinkį į priklausomybę turi daugybė žmonių. Ir niekada nežinai, kam ji pasireikš – narkotikams, azartiniams žaidimams ar socialiniams tinklams. Pastarieji nėra priklausomybės priežastis, o vieta, kur ta priklausomybė gali atsirasti.

Socialiniai tinklai trukdo dirbti. Šiandien daugiafunkcionalumas tikrai yra kažkas naujo. Vaikai atlieka namų darbus, bet tuo pačiu groja muzika, susirašinėjama soctinkle, ekrano kamputyje vyksta niekada neišjungiamas vaizdo pokalbis su draugu. Daugiafunkcionalumas būdingas visam šiandieniniam pasauliui, ne tik paaugliams. Srautas informacijos, daugybė užduočių tarp kurių mes blaškomės, neįtikėtinos galimybės jas visas atlikti vienu metu – gerai tai ar blogai? Tokia šiandieninė realybė.

Kaip suvaldyti situaciją?

Kai kurie tėvai mano, kad atėmę telefoną ar kompiuterį apsaugos vaiką nuo interneto. Galbūt. Bet reikia pasakyti, kad nubausti paaugliai sunkiai išgyvena ir kankinasi izoliuoti nuo bendruomenės, kurioje susirinkusieji aptarinėja svarbius klausimus, o jie viską turi sužinoti iš kitų.

Šiandieniams paaugliams internetas ir socialiniai tinklai yra tai, kas jų močiutėms ir seneliams buvo kiemo suoliukas ar vieta už garažo. Tai lyg ir tokia slapta vieta, kur galima leisti laiką su bendraamžiais, be tėvų.

Todėl į bendravimus socialiniuose tinkluose ar sėdėjimą internete reikėtų žiūrėti ramiau. Pirmiausia, tėvai ir vaikai turi pasitikėti vieni kitais. Tėvams reikia suprasti savo vaikus, o vaikai neturi nieko nuo jų slėpti. Negana to, tėvams yra naudinga susikurti savo paskyrą tame pačiame soctinkle ir tapti vaiko “draugu”, kad galėtų matyti, kuo gyvena jų atžala. Paprastai paaugliai nesigėdija ir publikuoja tai, kas iš tikro vyksta jų gyvenime. Bet, pirma, yra labai svarbu kaip tėvai reaguoja į vaiko paskelbtą informaciją. Agresyvus įsibrovimas į privatų paauglio gyvenimą ir aiškinimai gali baigtis išbraukimu iš “draugų”. Tai reikštų, kad tėvams teliks stbėjimas “iš už kampo”. Todėl geriausia iš pradžių pasirinkti neutralią poziciją internete ir apie kilusius klausimus kalbėtis su vaiku namuose.

Antra, tėvai turi suvokti socialinį kontekstą, kuriame yra jų vaikas. Jo nežinant, galima ne taip suprasti publikuojamą informaciją. Yra toks pavyzdys: mama sekė savo dukrą viename iš soctinklų. Mergina tai žinojo, todėl išsiskyrusi su mylimuoju paskelbė šifruotą žinutę: “Jaučiuosi kaip Haris Poteris spalio 31 dieną”. Mama perskaitė ir nieko neįtarė. Tik merginos draugai, kurie žinojo kad knygoje tą dieną mirė Hario Poterio tėvai, suprato, kad merginai kažkas nutiko. Ėmė rašyti jai palakančias žinutes, raminti ir guosti. Taigi, ne visi paauglių šifrai tėvams įkandami.

Taip pat reiktų atsiminti, kad dažnas ir ilgas tūnojimas soctinkluose susijęs su nuoboduliu. Jei tėvai nesudomina vaikų, jie įsijungia kompiuterį. Todėl reiktų pasiūlyti vaikams mainais kažką įdomaus, kokybiškai leisti laiką. Ir klausimai “Kaip šiandien sekėsi mokykloje?” ar “Namų darbus jau padarei?” tikrai nėra tai. Ėjimas kartu į renginius, koncertus ar futbolo varžybas, kad ir stalo žaidimai namie atitolina paauglio norą jungti kompiuterį.