Tiki, kad gyvensi amžinai ir tikrai ateis diena, kai viskas bus kitaip?

Daugiau saulės, šilumos, geresnis darbas, pilnesnė piniginė, erdvesni namai, daugiau galimybių, darnesni santykiai, puikesnė sveikata, įdomesni susitikimai, tolimesnės kelionės, daugiau laiko sau ir mylimiesiems?... 

Atidedi atidedi atidedi...

O dienos eina eina eina...

Vakar su drauge vakarą leidome koncerte. Toks nerealaus buvimo akimirkoje ir atsitraukimo nuo eilinės kasdienos rūpesčių laikas... Po vidurnakčio gavau jos žinutę: sudegė bičiulės namas... Nieko neliko... Kitas bičiulis parašė: mamai blogai...

Supranti: gyvename manydami, kad visuomet viskas bus jei ne geriau, tai bent taip pat! Gyvi ir sveiki tėvai, vaikai, mylimieji... Saugūs namai. Kas rytą be trukdžių užsivedantys automobiliai. Jokio karo, teraktų, okupacijos, kataklizmų. Viskas kaip šiandien arba geriau... 

Tie sausio 13 žuvę keturiolika juk taip pat ryte nemanė, kad aušros nesulauks. Dalis - dar visai vaikai, vos pradėję gyventi. Užvėrė namų duris ir jau neatvėrė niekada. Taip, jų išėjimas mums visiems prasmingas. Ir... Jie gyveno! Net šiandien yra gyvesni už daugelį mūsų!

Prisimename ir kas metai minime - žvakelėmis, laužais, maldomis... 

O save ir savo gyvenimą kaip prisimename? Skubame, lekiame nesibaigiančioje karuselėje ir... juk negyvename! Sukamės sukamės sukamės. Nesustojame būti, priimti, dėkoti, džiaugtis. Galų gale - nesustojame įkvėpti. Ramiai. Giliai. Tyliai.

Kol vieną dieną pasigirsta BUM: žinutė ar skambutis apie artimo bėdą, ligą, bejausmė diagnozė gydytojo kabinete, smūgis į važiuojantį automobilį. Nutinka blogis. Taip vertiname. Ar tikrai blogis? 

Jei neturi laiko paskambinti mamai ir su ja susitikti, nejaugi jos liga - blogis? O jei kitaip ir neprisimintum? 

Jei nuolat skundiesi, kad vis kažko trūksta, nejaugi apiplėšti ar sudegę namai - blogis? O jei kitaip ir neišmoktum vertinti to, ką turi? 

Jei darbai, projektai, užsakymai pasiglemžia net savaitgalius, nejaugi darbo netekimas - blogis? O jei kitaip nerastum laiko savo artimiesiems? 

Jei su mylimu žmogumi bendrauji tik priekaištais, kaltinimais, auklėjimu ir kontrole, nejaugi jo pasitraukimas - blogis? O jei kitaip nesužinotum, ką reiškia mylėti?

Jei tik skubi ir viską atidėlioji vėlesniam laikui, nejaugi mirtina diagnozė - blogis? O jei kitaip ir nepradėtum gyventi?

Gyvenimas - tai, ką turi šią akimirką. Dovana, už kurią gal nė nespėjai padėkoti. Ne mistinis ir gal niekuomet neišaušiantis rytojus. Diena praeis ir daugiau tokios niekada nebus... 

Dabar gali apkabinti.

Dabar gali atsiprašyti.

Dabar gali atleisti.

Dabar gali nusišypsoti.

Dabar gali prisiglausti.

Dabar gali padėkoti.

Dabar gali būti.

Gyvenimas nėra amžinas. Prisimink. Gyvenk!..