Kalbama, jog lietuviai yra kantri tauta. Iš tiesų, esame užgrūdinti tremties, karų, persekiojimų ir represijų. Visa ši emocinė patirtis yra perduota mums iš ankstesnių kartų ir vis dar jaučiasi iki šių dienų. Nors dabartinės kartos jau gimsta laisvesnės savo vidumi, joms tenka atlaikyti nesąmoningą savo tėvų ir senelių mąstymo ir elgesio spaudimą.
Kantrumas arba kantrybė turi daugybę formų, tačiau kalbėsiu apie kantrybę, kaip vidinės savitvardos formą.
Visi turime savybę palaukti, išlaukti ar susitvardyti tam tikrose situacijose, tačiau daugumas, kantrybę naudojame netinkamai.
Sveika, nepažeista kantrybė pasižymi nuolankiu, pozityviu požiūriu, pirmiausia į save patį, o po to į kitus asmenis.
Kol, prisidengę „kantrumo“ kauke kenčiame kitų netinkamą elgesį savo atžvilgiu, įsijungia pykčio, neapykantos jausmai, kurie, energijos forma atlieka griovimo darbus mūsų viduje, o po to staiga arba iš lėto, ši energija išsilieja ant kitų arba lieka užrakinta mūsų viduje.
Pastebėjau vieną esminį momentą. Kai patenku į situaciją, kurioje yra „išbandoma“ mano kantrybė, t.y. man nepatinka ar erzina žmogaus elgesys, skubu nesukurti terpės negatyviai emocijai išaugti iki sprogimo.
Kaip pavyzdį, pateiksiu situacijų valdymą savo vaikų ugdyme. Mano mažamečiai vaikai nuolat rungtyniauja tarpusavyje tiek žodžiais, tiek ir veiksmais. Jei neįsikiščiau laiku, namuose tvyrotų nuolatinis triukšmas ir barniai.
Kai tik mažieji pradeda pyktis, iš karto keliauju į pagalbą dialogui sukurti, ir nelaukiu, kol pyktis ims taškytis į visas puses. Tokiu momentu suvaldau beįsiplieskiančią žiežirbą tarp vaikų ir apsaugau save nuo „kantrybės“ išbandymo, kuris greičiausiai baigtųsi mano pačios pykčiu vaikų atžvilgiu.
Šį „neužsikūrimo“ metodą naudoju ir viešoje erdvėje. Kai jaučiu, jog mano kantrumo - pykčio stulpelis pradeda kilti, iš karto kreipiuosi į žmogų ir išsakau savo nuomonę, prašymą, kaip norėčiau, kad su manimi elgtųsi ar nesielgtų. Tarkim, jei kaimynai nutaria triukšmingai tęsti savo vakaro šventę ir matau, jog mes neužmigsime ir turėsime dėl to kentėti, einu pas kaimyną, dar nesukūrusi negatyvios emocijos, ir paprašau, jog pasibuvimą su draugais tęstų tyliai. Mano prašyme ir balso tone vyrauja ramybė, todėl kaimynai mielai atkreipia dėmesį į mano prašymą ir neįvyksta konfliktas.
Esmė yra labai paprasta. Nekentėti iki „užvirimo“, o laiku, t.y. nedelsiant išsakyti savo jausmus ar nuomonę. Tokiu būdu lavinama unikali prigimtinė žmogaus savybė - KALBĖTI, nesukuriant negatyvių jausmų ir emocijų.
Praktikuojant šį metodą pamažu išeinama iš emocijų matricos, t.y. emocinio fono, ko pasekoje, galime pamažu keliauti į kitą sąmoningumo lygį, kuriame vyrauja ramybė, racionalus protas ir išmintis.
Kantrumas yra labai galinga žmogiška savybė, kai ją naudojame fiziniam skausmui iškęsti, atlikti reikiamus darbus, kad pasiektume norimą tikslą arba, būdami viduje humaniški, padėtume kitam žmogui, kai jam reikalinga mūsų parama ar pagalba.
Taigi, kantrybė yra nuostabi, Dievo mums suteikta savybė, kurią naudojant pagal paskirtį galime tapti TIKRAIS ŽMONĖMIS.
Skaityti komentarus